Apie knygą daugiausiai žinojau tik iš filmo anonso, todėl galvojau, kad tai bus dar vienas romanas apie meilę, kuriai pakeliui iškils kliūtis, bet pabaigoje jie ją įveiks ir gyvens ilgai ir laimingai. Tačiau realybė buvo kiek kitokia.
Vos pradėjusi skaityti, pajutau, kad pirmieji puslapiai labai užkabina – knyga atrodė daug žadanti. Ji lengvai skaitėsi, o citatos prie kiekvieno skyriaus suteikė papildomo žavesio. Veikėjų pirmasis susitikimas, kai jis vos jos nepartrenkė mašina, o vėliau kavinėje atsitrenkė į ją ir sugadino jos maikutę, buvo tiesiog legendinis ir sukėlė daug juoko. O kai mergina sužinojo, kad vaikinas iš kavinės yra jos profesorius – jos reakcija buvo nuostabi.
Pirmieji jų pasimatymai ir susitikimai atrodė labai mieli, bet vis kažko trūko. Atrodė, kad veikėjai priartėja prie romantikos, tačiau viskas nutrūksta: naujas skyrius, nauja diena, kita scena. Vis kažkas buvo užslėpta. Pagrindinis veikėjas atrodė lyg ką nors slėptų, meluotų ir neleistų sau jausti. Skaitant pirmąją pusę knygos trūko mažos detalės. Tačiau kai paslaptis pagaliau išaiškėjo – viskas stojo į savo vietas.
Nuo tos akimirkos į knygą pradėjau žiūrėti kitaip ir pamačiau tikrąją istorijos prasmę. Tai nebuvo vien tik meilės romanas, o idėja, kad reikia gyventi ir džiaugtis akimirkomis, kol gali; nesigailėti nė minutės, praleistos su artimu žmogumi; neatsisakyti meilės, net jei žinai, kad ji netruks amžinai; susitaikyti su šeima ir leisti jai būti tavo gyvenimo dalimi, kol dar nevėlu; pamatyti pasaulį, išbandyti save, nugalėti baimes ir žengti pirmyn, kad ir kaip būtų sunku.
Kaip garsioji filmo ir knygos citata sako: „Nesigailėk to, ką darai. Gailėkis to, ko nepadarei“. Ši istorija parodė, kad kiekvienas turime tiksintį, nematomą laikrodį, ir niekas nežino, kada jis sustos. Kartais gyvenime mums būna pasakyta, jog mūsų minutės jau suskaičiuotos. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar tas minutes praleisime sėdėdami baimėje, ar išnaudosime likusį laiką gyvendami, patirdami nuotykius. Tik nuo mūsų priklauso, ar leisime sau įsimylėti, prisileisime žmogų prie savęs ir leisime jam būti su mumis iki pat pabaigos.
Būtent tokius jausmus išgyveno ir pagrindiniai veikėjai. Jie džiaugėsi vienas kito kompanija, bet abu žinojo, kad jų laikui yra nustatytas terminas, ir kiekvienam teko priimti sunkius sprendimus: vienam – rinktis tarp daug žadančios karjeros ar mylimojo, kurį vis tiek teks prarasti, kitam – nuspręsti, ar likusias akimirkas praleisti vienam, ar leisti mylimam žmogui būti šalia, nors žino, kad skausmas neišvengiamas.
Iš pradžių sakiau, kad man trūko romantikos, nes nesupratau, apie ką yra ši knyga. Tačiau gavusi atsakymus supratau, kad joje meilės labai daug – tik ji išreikšta kitaip.
Knygoje pabaiga yra iš dalies laiminga. Nors veikėjų didžiausia problema neišnyksta, jie vis tiek turi laiko apkeliauti ir pamatyti pasaulį drauge. Filme, kiek girdėjau, veikėjams laiminga pabaiga nėra suteikta.
Tie, kurie jau skaitė knygą arba matė filmą, žino, kad siužetas panašus į „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ ar „Trys žingsniai iki tavęs“. Tai istorijos, kuriose pagrindiniai veikėjai dėl ligos negali būti kartu. Jie patiria nuostabias akimirkas drauge, tačiau pabaigoje jų keliai visada išsiskiria — deja, likimas nėra jų geriausias draugas.
Toks pats siužetas yra ir šioje knygoje bei filme. Vienas iš pagrindinių veikėjų serga mirtina liga; vaistai — tikėjimas ir eksperimentai. Knygoje jie pasiryžta dalyvauti eksperimentinėje terapijoje ir gauna papildomo laiko kartu, bet, kiek žinau, filme viskas vyksta šiek tiek kitaip — jų laikas suskaičiuotas ir papildomo laiko apkeliauti pasaulį jie negauna. Tikriausiai todėl filmo dar nežiūrėjau: žinau, kaip mano širdis pliš, nes ji jau plišo skaitant knygą, nors ten pabaiga iš dalies laiminga.
Kaskart skaitydama tokio stiliaus knygas aš išlieju daug ašarų ir sudaužau savo širdį, tačiau manau, kad tokio siužeto kūriniai yra vieni gražiausių, jautriausių ir tyriausių. Pirma, tokios knygos dažnai parašytos pagal tikrus faktus; antra, jos moko žmones nustoti ieškoti priežasčių, kodėl nekeliauti po pasaulį, kodėl nesiekti svajonių ar kodėl neleisti sau mylėti. Jos moko leisti sau daryti dalykus, vertinti galimybes, vertinti žmones, vertinti meilę — svarbiausią dalyką žmogaus gyvenime, nes niekas nežino, kada ateis paskutinė akimirka. O juk niekas nenori paskutiniais momentais gailėtis dėl to, ko nepadarė. Todėl šios knygos ragina nesigailėti to, ką padarei, ir daryti kiek įmanoma daugiau.
- „Šviesa, neverčianti tavęs primerkti akių;/ Tai, ką be skausmo prisiminti gali;/ Ta meilė, kai ir vėl tu mylimas esi./ Kas gi pasaulyje geriausia?/ - Manau, tai, kas už jo ribų.“ (Elizabet Baret Brauning);
- „Ši meilė, neteisingai suprasta,/ Ji mano džiaugsmą pavertė kančia;/ Bandžiau išmesti pumpurą aš jos,/ Bet ji žydėti nenustos.“ (Džonas Kleras);
- „Mane mylėki švelniai, kaip gebi,/ Jausmu, protu ir akimis;/ Mylėk mane mažiausia dalele,/ Mylėk mane visa esatimi.“;
- „Kad nuoširdžiai išgyventumei eilėraštį, tau reikia jį pajusti. Eilėraštis yra gyvas, jis turi balsą. Jis yra asmenybė. Kas jis toks? Kodėl egzistuoja?“;
- „Jei būni užsisklendusi, tai ar gali gyvenimas kuo nors nustebinti? O jei niekas tavęs nestebina, tai, po galais, kur prasmė?“;
- „Kad mirties akimirką...telieka tik meilė“;
- „Jeigu žinai, kuo knyga baigsis, kam ją skaityti?“;
- „Nors, regis, sukas ji džiaugsmingai/ Tarp linksmo juoko šokių sūkury,/ Ir ne vienam jaunuoliui vos paprašius atkakliai,/ Išsyk sutinka ir ištiesia ranką maloniai,/ Tik vieną ji temyli, nerūpi jai visi kiti.“ (Čarlzas Tenisonas Terneris);
- „Žmogus žmogaus/ Taip niekad/ Nepažins./ Kaip moteris pažįsta vyrą,/ Yra didi jam/ Paslaptis./ O taip, ji kiaurai savo vyrą/ Permatys.“;
- „Taigi meilė. Lyja lietus, siaučia audra, jis jau ruošiasi išeiti, ji ima kūkčioti. Tą akimirką ir supranta, kad meilė turi kainą. Ir ji žino, kad turės išsiaiškinti, kokia bus ta kaina“;
- „Taigi, ne visada galime pasirinkti, ką mums duoda gyvenimas, tas visiems aišku. Užtat galime pasirinkti, ką daryti su tuo, kas mums duota.“;
- „Tu juk bijai, kad išgersi, ir viskas, nebeliks. Žinok vieną dieną to vyno vis vien nebeliks, ar išgersi, ar ne.“;
- „Žiūrėti į mylimojo akis, matyti, kad jos supranta, kas neišvengiama, ir sakyti – myliu tave. Mano meilė lydės tave, kol tavęs nebebus; tavoji lydės mane, kol nebeliks ir manęs. Nes juk meilė nemiršta, tiesa?“;
- „Maniau, kad sunkiausia bus jį palikti atėjus birželiui. Tačiau sunkiausia yra pasilikti. Sunkiausia yra gyventi santaikoje su mirtimi. Mylėti santaikoje su mirtimi. Sunkiausias dalykas yra meilė, neturinti galiojimo datos, meilė be atrankinių rungtynių ar gelbėjimosi liemenės. Meilė, reikalaujanti priimti viską, ko pakeisti aš negaliu. Meilė, kuri vyksta ne pagal planą.“;
- „Šiame gyvenime nieko nėra amžino. Bet jei ką nors myli ir esi mylima, tai galbūt amžinybę surasi anapus. Kad ir kur ji yra, kad ir kokia ji būtų.“
Meilė skaudina, bet ji yra to verta. Žmonės yra verti meilės. Žmonės verti, kad šalia jų būtų artimi, kad jie padėtų ir palaikytų sunkiausiais gyvenimo momentais.
Iš Džeimio ir Elos istorijos išmokime susitaikyti su gyvenimu, su šeima, kuri nori padėti, ir su savimi – kad galėtume leisti sau mylėti ir būti mylimi. Nes geriau patirti meilę ir džiaugsmą, nors trumpam, negu nepatirti jo visai.
Tai nėra lengva istorija, tai gyvenimiška knyga, kurios pabaiga neturi „ilgai ir laimingai“, tačiau ji turi laimingą akimirką, kurios tuo momentu užtenka.
Kviečiu paskaityti šią knygą ar pažiūrėti filmą – kad prisimintumėte, kas yra svarbiausia šiame mums trumpai duotame gyvenime.
Komentarai
Rašyti komentarą