Šių metų rudenį pradėjau jau skaitytą knygą per pandemijos laikotarpį. Leigh Bardugo Grišos istorijos iš tikrųjų buvo vienos iš tų serijų, kurios vėl mane įtraukė į skaitymą, į buvimą priklausomai nuo knygų. Pačios pirmosios trys apie Alinos ir Darklingo istoriją man labai patiko – jos visiškai atitiko mano mėgstamą fantastinį žanrą. Bet „Šešetas varnų“, pirmoji dvilogijos dalis, tapo viena iki šių dienų mėgstamiausių knygų. Ir aš labai pykau, kai antra dalis nebuvo išversta. Tuo metu man gal buvo penkiolika, dar nebuvau skaičiusi daug knygų anglų kalba, todėl norėjosi skaityti tik lietuviškai. Bet visai neseniai, jau neiškentusi, nusipirkau antrą dalį anglų kalba. Ir mano nuostabai po kelių savaičių ji buvo paleista į prekybą lietuvių kalba. Bet apie antrąją dalį – kitą kartą. Dabar leiskite papasakoti, kodėl ši istorija taip mane sužavėjo, kad ją skaičiau antrą kartą ir skaityčiau dar ir trečią, ir ketvirtą.
Veikėjai, jų praeities istorijos – daro šią istoriją ypatingą
Man atrodo, kiekvienoje knygoje yra labai svarbu, kaip yra sukurti pagrindiniai veikėjai ir kokios jų istorijos. Nes jeigu veikėjai neturės savito charakterio, charizmos, mąstymo – istorija praras savo žavesį. Juk visada įdomiau skaityti, kai visi veikėjai yra skirtingi, turintys savo paslapčių ir baimių, kurias išvynioji po truputį. O šių šešių varnų istorijos tikrai yra išskirtinės ir yra atskleidžiamos tik visos knygos eigoje.
A gambler. A convict. A wayward son. A lost grisha. A suli girl who had become a killer. A boy from the barrel who had become something worse. What bound them together? Greed? Desperation? Or was it just the knowledge that if one or all of them disappeared tonight, no one would come looking?
Labai mėgstu šitą citatą, nes ji labai gražiai nusako, kokia yra šių varnų komanda.
- Kazas Brekeris (Kaz Brekker) – vaikas, kuriam teko labai per anksti užaugti į labiausiai bijomą ir pavojingą nusikaltėlį. Visi pagrindinių veikėjų istorijos yra savitai liūdnos ir skaudžios, tačiau Kazo istorija gal viena iš žiauriausių. Jis neteko tėvų ir liko tik su vyresniuoju broliu, kurio irgi neteko. O tada mirė pats ir prisikėlė jau kaip kitas žmogus – vaikas, kurį gyvenimas ir miesto gatvės pavertė sukčiumi, blogiu, velniu, kaip dauguma vadina jį. Kas skaudžiausia, kad jis vis dėlto turi gerą, nors ir šaltą širdį, kuri rūpinasi savais ir myli merginą, kurios prisilietimas jam kelia skausmą. Todėl tas ir skaudžiausia – kad gyvenimas labai gerą ir nuoširdų vaiką pavertė žiauriu, turinčiu slėpti savo gėrį po milijonu užraktų.
- Inedža Gafka (Inej Ghafa) – mergina, kuriai taip pat teko labai per anksti užaugti. Jeigu Kazo istorija man yra labai skaudi, tai Inedžos – dar skaudesnė, bet ir kupina stiprybės bei vilties. Nes ji, kitaip nei Kazas, tapusi lūšiuke vyrų pramogai, neprarado savo suli tikėjimo, neprarado vilties, kad jos šeima ieško ir ilgisi, kad vieną dieną ji išeis iš pramogų namų. O kai ta diena atėjo, ji tapo labai stipria mergina, kuri išmoko ne tik apsiginti save, bet ir kitus, bei nešti baimę net patiems stipriausiems. Tačiau, kad ir kokia ji stipri, jos širdis – naivi. Ji pamilo tą, prie kurio prisilieti jis negali. Jai dėl to skaudu, bet ji vis tiek šalia jo visada, rodo jam savo gerumą, tikėjimą ir rūpinasi ne tik juo, bet ir kitomis savo varnomis.
- Džesperas (Jesper Fahey) – Džespero istorija parodo, kaip lengvai lažybos, lošimas, pinigai gali įtraukti gerą, nuoširdų žmogų ir jo nebepaleisti. Mane labiausiai žavi jo atsidavimas draugams, Kazui, noras įtikti ir būti reikalingam, nors jis žino, kad turi didelę bėdą, jis vis tiek stengiasi nenuvilti tų, kurie jam rūpi. Tačiau, kad ir kaip stengėsi, nuvylė. Ir jis dažniausiai neparodo savo skausmo, slepia jį po klouno, kvailelio kauke, bet jis yra, ir jis jaučiasi, kai skaitai jo mintis ir žodžius. O dar paslaptis, kuri jį slegia visą gyvenimą, baimė, kad jis kitoks – po truputį jį žudo.
- Vailenas Van Ekas (Wylan Van Eck) – skaitant Vaileno istoriją susimąsčiau, kaip džiaugiuosi, kad manęs tėvai nebaudė už tai, kad nesugebu atlikti kai kurių dalykų. Tačiau Vaileno atveju dėl vieno menko dalyko tėvas pasakė, kad sūnaus jis neturi ir niekada neturėjo. Ir tada vaikas tampa suaugusiu, kuris prisidėjo prie gaujos, kad kurtų sprogmenis, apgaudinėtų žmones – nors jo prigimtis ir kitokia. O dar ta meilė nusikaltėliui.
- Nina Zenik – griša, kuri keliais rankos mostais gali sustabdyti širdį, įkaitinti kraują ar sukelti vidinį kraujavimą. Pavojinga, graži būtybė, kuri atsidūrusi ne vietoje ir ne laiku bando išpirkti savo nuodėmes – išgelbėti mylimą vyrą nuo mirtinos lemties. Tačiau kaip yra sunku, kai tas pats vyras nebepasitiki tavimi ir nori tavo mirties, nes jo šaknys teigia, kad tu esi didžiausias blogis. Man labai patiko Ninos asmenybė, charakteris, ji suteikė istorijai šarmo, linksmybės, bet ir parodė, kokia saldi gali būti uždrausta meilė.
- Matiasas Helvaras (Matthias Helvar) – druskelis, kurio viso gyvenimo tikslas yra naikinti raganas (grišas). Bet, kaip yra sakoma, širdžiai neįsakysi. Taigi, kai jis išdavė savo valstybę, draugus, kad padėtų mylimajai, mano romantikės širdis sakė: „Taip, pagaliau!“. Tačiau tikrai nemaniau, kad jų meilė sukels jam didelį skausmą, atims pasitikėjimą ir sugrąžins norą sunaikinti mylimąją. Man buvo skaudu, kai jam teko su visa varnų gauja dar kartą išduoti mylimą šalį, bet džiaugiuosi, kad pabaigoje jis suprato, jog jo šalis serga, ir ją reikia išgydyti.
Ši varnų gauja galėtų apiplėšti Luvrą, o gal ir apiplėšė?
Mane taip sužavėjo ir prajuokino, kai pamačiau TikToke kuriamus editus, kad jie – Luvro plėšikai. Iš tikrųjų galėčiau netgi patikėti tokia teorija. (Book community yra crazy.)
Jeigu kalbant apie pačią istoriją ir apiplėšimą, tai buvo tikrai nuostabu. Skaitydama įsilaužimo planus, pabėgimo trajektorijas, įvairias detales ir smulkmenas, kurios reikalingos įsilaužti į labiausiai saugomą kalėjimą – kaito kraujas, nebuvo įmanoma atsiplėšti nuo knygos, nes kiekvienas skyrius slėpė po dalį plano ir dalį kiekvieno veikėjo praeities istorijos, kas darė šią knygą dar labiau ypatingą. Tarp visų dabarties įvykių buvo galima sužinoti ir apie varnų išgyvenimus, skausmus, detales, kurios yra susijusios su dabartiniais įvykiais (Ninos ir Matiaso istorija, Kazo nuolatinis pirštinių dėvėjimas, Vaileno išėjimas iš tėvo namų, Inedžos santykiai su šeima, Džespero paslaptis). Visos tos nuotrupos iš jų gyvenimo leidžia veikėjus pažinti dar labiau, suprasti, kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip. Be apiplėšimo, tai yra mano mėgstamiausios šios knygos detalės.
O dabar grįžtant prie įsilaužimo į druskelių labiausiai saugomą vietą. Skaitant visą knygą jaučiau tokius pačius drebuliukus kaip žiūrėdama „Money Heist“, ispanų serialą. Panašiai ir aprašyta ta knyga kaip ir serialas: su praeities detalėmis ir apiplėšimo planais.
Meilė, draugystė, neapykanta, baimė ir kerštas
Šie žodeliai, manau, labai tinka apibūdinti santykius tarp visų pagrindinių veikėjų.
Meilė – nematoma, bet stipriai jaučiama tarp žodžių. Kas galėjo pagalvoti, kad visos šešios varnos gali tapti trimis gražiomis poromis? Tikrai niekas ir tikrai visi. Meilės ir romantikos pirmoje dalyje tikrai buvo labai mažai. Tų jausmų galima pastebėti tik tarp eilučių, žiaurių veiksmų, kurie labai ryškiai parodo, kad poros dėl vienas kito galėtų numirti, bet niekada nebūtų pasakyta į akis: „Aš tave myliu“ arba „Tu man esi svarbi(us)“. Ne, varnos to nesako – jie rodo veiksmais tą meilę, net jeigu tie veiksmai gali pasirodyti žiaurūs.
Draugystė, užsimezgusi netikėtai, nes jie niekada nebūtų pagalvoję, kad tokie skirtingi žmonės gali būti draugai, kai aplinkui yra tik priešai. Ryški draugystė matydavosi tarp labiau šiltų veikėjų: Ninos, Džespero, Inedžos, o kitiems buvo sunku pasitikėti, laikyti savo kompanionus ne tik siekiamų dalykų įrankiu. Bet po truputį tas ryšys, globa, rūpinimasis atsirado. Tai labiau matosi antroje dalyje, bet tam tikras užuomazgas galima pastebėti ir sėdint ar bėgant iš kalėjimo.
Neapykanta – kur yra meilė, ten ir yra neapykanta. Tarp pačių veikėjų pykčių buvo tikrai, bet nebuvo justi didelio priešiškumo. Na, nebent iš Matiaso – pačioje pradžioje jis tikrai visų nekentė. Bet daugiau neapykanta buvo skirta šalutiniams veikėjams, kurie norėjo sunaikinti varnų planus ar pakenkti jiems.
Baimė daugiausiai kildavo iš baimės mylėti ir jausti. Visi šie veikėjai per gyvenimą patyrė daug skausmo, nuopolių, kurie paskatino juos pasistatyti aukštas ledines sienas, kad apsaugotų save nuo pavojaus. Tačiau ką padaryti, kai meilė bando pralaužti tas sienas? Čia buvo sunkiausias išbandymas jiems visiems, nes mylėti reiškia pasitikėti ir leisti būti įskaudintam. Kas varnoms atrodė sunkiausias dalykas, kokį jie yra darę.
Kerštas – tik pabaigoje. Kai visos paminėtos aukščiau emocijos susijungia ir kai viskas išsprūsta iš rankų, vienintelis dalykas, kuris lieka, tai kerštas ir noras atsiimti, kas priklauso jiems. Bet apie tai – antroje dalyje.
Skaityčiau dar daug kartų
Kaip jau minėjau anksčiau, šią knygą jau skaičiau antrą kartą ir tikrai norėčiau ją atsiversti dar ne kartą, nes autorė sugeba parašyti taip, kad tu pamilsti Grišos pasaulį, pamilsti tuos žiaurius ir įskaudintus veikėjus bei pamilsti pačią istoriją.
Tiems, kas nemėgsta slow burn romantikos arba kai jos išvis nėra – ši knyga tada ne jums. Joje romantikos yra labai minimaliai. Nėra rankų laikymosi ar bučinių – yra tik žiaurus jaunuolių gyvenimas, kai jie užaugo per anksti. Tačiau yra jausmų, labai gilių jausmų. Jeigu gebate pajausti knygą, jos žodžius, tada sugebėsite pamatyti ir tas giliai užslėptas emocijas.
Taigi, jeigu kartais norisi pabėgti nuo cheesy romanų, norisi įsitraukti į pavojingą magijos pasaulį – tada imkite ir skaitykite!
Komentarai
Rašyti komentarą