Nauji metai, per kuriuos bus perskaityta dar daugiau kvapą gniaužiančių, magiškų, laimingų, liūdnų, kartais ir prastai parašytų knygų. Žinoma, laukia ir dar daugiau apžvalgų, bet apie tai – kitą kartą. O dabar, nieko nelaukiant, pristatau savo pirmą 2026 metų perskaitytą knygą – SenLinYu tamsios fantastikos istoriją „Alchemised“.
Tikrai neplanavau šios knygos skaityti prasidėjus naujiems metams, nes turėjau pabaigti Leigh Bardugo visą grišų istoriją. Bet, o, kad, tačiau. Pirma – nelabai jaučiau noro skaityti ir pabaigti visą istoriją, antra – buvau namie, o knyga buvo likusi Vilniuje. Todėl pradėjau ieškoti istorijos, kuri paliktų didelį įspūdį (metus norisi pradėti su stipria knyga), taip ir aptikau „Alchemised“.
Jei tiesą sakant, šią knygą buvau įsidėjusi į savo ir taip ilgą TBR praeitų metų lapkritį–gruodį ir apie ją kaip ir užmiršusi. Tačiau ieškant įdomios istorijos, šitą knygą man rodė visur: „Instagrame“, „TikToke“, knygų klubuose. Taigi, trumpai paskaičiusi aprašymą – pradėjau skaityti ir žinau, kad dar ilgai jos neužmiršiu.
Tai nėra laiminga istorija
Taip, galbūt pati knyga ir baigiasi iš dalies laimingai, bet ji gerai baigiasi tik labai nedidelei dalei protagonistų. Nors, žvelgiant iš kitos pusės – kokia ten laimė, kai lieka karo randai, prisiminimai, kurie žeidžia net tada, kai yra praėję daug laiko? Koks iš tiesų tu esi laimingas, kai matei tokį žiaurumą, kai matei mirtį daugiau kartų nei naujai gimusią gyvybę? Kiek tavyje yra likę laimės, kai tau teko daryti tokius dalykus, už kuriuos tau neatleis ne tik visas pasaulis, bet ir tu pats sau?
Šie retoriniai klausimai, manau, tinkamai apibūdina, apie ką ši knyga. Tai nėra paprasta meilės istorija, kur veikėjai apsižodžiuoja ir galiausiai pamilsta vienas kitą. Tokia meilė niekada negalės vyrauti kare. Ten ji dažniausiai būna greita, grubi, nes nežinai, kada bus paskutinė akimirka su mylimu žmogumi.
O tarp pagrindinių veikėjų Helenos ir Kaine tai net nebuvo meilė, bent jau iš pradžių. Tai buvo skirtingų pusių sandoriu sudarymas žiauriu karo metu. Jie abu tikėjosi, kad vienas kitu tik pasinaudos, tačiau kai du žmonės yra pavargę, ligoti, vieniši ir pasiilgę žmogiškos šilumos – nutinka stebuklas. Jų atveju – žiaurus stebuklas, nes jie, pamilę vienas kitą, negali vienas kito rinktis, nes tam draudžia taisyklės. Tačiau kurie mylimieji paiso taisyklių? Todėl jie sulaužė daug taisyklių, kad tik išgelbėtų vienas kitą. Kol galiausiai liko atskirti ilgam laikui, nes likimas ir karas yra žiaurūs dalykai.
Nenoriu daug plėstis ir pasakoti, kas ir kaip nutinka, nes paskui patiems bus neįdomu skaityti. Tačiau galiu pasakyti, kad skaitant šią istoriją negalima tikėtis, kad bus daug gražių momentų, o jeigu jie ir bus, tai nesitęs ilgai. Nes ši knyga yra ne tik apie dviejų veikėjų meilę, bet ir apie tai, kaip karas žlugdo žmones. Kaip mirtis ir nuolatinė nežinia kankina ir siurbia iš žmonių viltį, džiaugsmą, gerumą ir palieka tik žaizdas ir randus, kurie niekada nebeužgyja. Ši istorija parodo, kad kartais tikėjimas ir meilė neišspręs visų problemų ir neužbaigs mirties jausmo. Tik nuolatinis kovojimas ir nepasidavimas gali padėti pasiekti taiką, o kartais net ir to nebeužtenka.
Taigi, ši knyga nėra tam, jog parodytų, kad po karo ateina taika ir ramybė. Pabaiga netgi nėra tokia laiminga, kokios norėtųsi. Šia istorija, mano manymu, autorė nori parodyti karo žiaurumus, negailestingumą ir, žinoma, meilę, kuri stengiasi įveikti visas šaltas karo sienas.
P.S. SPOILER: kai skaičiau antrą dalį, jaučiau tokį skausmą, nes žinojau, kad dauguma veikėjų, su kuriais susipažįstu, trečioje dalyje bus ir vėl mirę...
Kiek daug pasikartojimų...
„Alchemised“ yra padalinta į tris dalis: pirmoji yra apie dabartį, antroji – apie praeitį, o trečioje vėl grįžtama į dabartį. Taip yra todėl, nes Helena, pagrindinė knygos veikėja, nebeturi prisiminimų iš karo – jie išnykę, paslėpti tarp kitų. Todėl pirmoje dalyje daugiausia bandai suprasti, apie ką istorija, kas yra nekromantika ir kiti mistiniai su mirtimi ir prisikėlimu susiję dalykai. Bandai susidėlioti mintis, veikėjus, suprasti, kas yra svarbu, ką reikia prisiminti, o kas – ne. Pasirodo, iš pirmos dalies reikia daug ką prisiminti. Iš pradžių nesupratau, kodėl kiti, skaitydami šią knygą, perskaito pirmą dalį, tada antrą ir tada vėl pirmą, o paskui jau tik paskutinę istorijos dalį. Dabar tai puikiai suprantu.
Yra šimtai panašių detalių, scenų, žodžių, kurie yra paminėti pirmose dviejose dalyse. Pirmą dalį skaitant tu jų nesupranti, bet skaitant antrą ir kai jau artėji prie pabaigos, suvoki, kad daug dalykų bandė atkartoti Kaine, nes norėjo padėti Helenai susigrąžinti prisiminimus. Jis norėjo jai parodyti, kad nėra blogas žmogus ir myli tik ją, ieškojo tik jos ir tik dėl jos sudegintų visą pasaulį. Todėl patarimas – skaitydami atkreipkite dėmesį į visas detales, nes net jeigu jums atrodo, jog detalė nesvarbi – ji yra labai svarbi.
Gražiausios citatos (nes kaip gi be jų):
- „When I see dark places and I don't know where they end, I feel like I'll disappear inside them, but this time, I'll never be found“
- „Is there reallt a difference between having someone die for you and killing them?“
- „The world was not supposed to be beautiful any longer. It was supposed to be dead and cold, forever mirroring the misery of Helena's life. Instead it had moved on, tilting into a new season, and she could not. She was trapped forever in winter, in the season of death“
- „But at this point I suppose I deserve to burn. I wonder if you'll burn too“
- „How could immortality be a punishment? It's what everyone wants“
- „In the hospital, every battle looks like losing“
- „You have no idea how hard it is to save someone, to fix all the ways the people like you break them“
- „You made me feel like the parts of me that aren't useful still deserve to exist. Like I'm not just all the things I can do“
- „People always said there was no greater temptation than the forbidden“
- „She deserves to have someone who cares enough to try to keep her alive“
- „You are not expendable. You don't get to push everyone away so that they'll feel comfortable using you and letting you die“
- „I want to love someone without feeling like if they know, it'll end up hurting them“
- „Stop trying to carry a whole damned war on your shoulders“
- „Someday, she promised herself, someday I am going to love him in a moment that isn't stolen“
- „I am chained to a sinking ship. I will not take you with me“
- „You just put us in hell for two years“
- „He'd loved her, even though he never expected them to be anything but doomed“
- „I don't want to choose. I always have to choose, and I never get to choose you. I'm so tired of not getting to choose you“
- „It seem I am cursed to love as you do“
- „Living is not worth it to me of you're the one who keeps paying the price for it“
- „We have to stop hurting ourserlved for each other. Both of us. We're not going to last if this is the only way we know how to love“
- „Love isn't as pretty or pure as people like to think. There's darkness in it sometimes“
Tai pirmoji šių metų perskaityta knyga ir tikriausiai pati geriausia
Suprantu, kad kvaila taip sakyti, nes gal perskaitysiu dar geresnių istorijų. Dėl to tikrai nesiginčiju, tačiau tikiu, kad daugiau neperskaitysiu tokios stiprios, žiaurios, skaudžios ir iš dalies gražios istorijos. Kuri išmoko vertinti draugus, žmones, kurie yra šalia tavęs. Ji išmoko būti su jais, palaikyti juos, nes nežinai, kada bus paskutinė akimirka.
Ką aš asmeniškai iš šios knygos pasiėmiau sau: tai, kad negaliu visiems atiduoti savęs, negaliu aukoti savęs visos, kad kiti būtų laimingi. Nes žmogus negali galvoti, jog jis yra nesvarbus, jog jis niekam nerūpi, nes tai netiesa – tik pats individas gali užsidėti sienas ir neleisti kitiems jam padėti. Tačiau visada bus žmonių, kuriems tu rūpėsi ir jie nenorės ir negalės matyti, kaip tu aukoji save ir vis daraisi nelaimingesnė.
Taip pat ši knyga parodė, kad meilė ne visada, tiksliau – beveik niekada, būna drugeliai, šypsenos ir keli barniai. Dažnai du žmonės turi pereiti per pragarą, kad rastų kelią vienas pas kitą. O tai tikriausiai ir yra meilės grožis. Bent jau aš taip manau, nes kai pereini pragarą, supranti, kaip svarbu vertinti kitą, branginti tas akimirkas, praleistas drauge.
Taigi, kaip jau supratote, knygą aš dievinu. Ji tikrai keliauja į mano mėgstamiausių TOP (nežinau kokį skaičių). Turiu daug mėgstamų knygų, tačiau ši keliauja tikrai aukštai. Pirma – dėl to, kad istorija, veikėjai, emocijos, visas siužetas yra parašyti nepamirštamai. Kiekvienas skyrius ir puslapis atskleisdavo vis po naują detalę, kuri pagyvindavo visą istoriją. Antra – man patinka, kad visi svarbiausi aspektai yra atskleisti ne pačioje pradžioje, o per visą knygą – tas verčia tave skaityti toliau, nes nori viską išsiaiškinti. Ir trečia – labai džiaugiuosi, kad visos trys dalys bus vienoje knygoje, nes jeigu būtų reikėję po pirmos dalies laukti dar kitų dviejų – plaukus būčiau nusirovusi, tikriausiai.
Tikiu, kad knyga ne visiems patiks, nes joje yra daug žiaurumo, karo scenos aprašytos detaliai ir labai smulkiai. Tad kas nemėgsta žiaurumo ir karo – ši knyga ne jums. O visiems kitiems siūlau šią knygą įsidėti į savo TBR viršų.
Komentarai
Rašyti komentarą