Pirmasis puslapis: kas aš ir kodėl knygos?

 

Sveiki visi bookworms ir ne tik! Sveiki atvykę į mano mažą  „Amžinąją užburtą biblioteką“!

Aš esu Vakarė ir galiu drąsiai teigti, kad dievinu skaityti knygas. Man malonu su Jumis visais susipažinti ir džiaugiuosi, kad užsukote į mano knygų tinklaraštį! Čia planuoju dalintis mintimis apie perskaitytas knygas, rašyti rekomendacijas, pateikti savo nuomonę apie knygas, jų istorijas, veikėjus bei pasidalinsiu, kokias emocijas jos sukėlė man beskaitant.

Bet pirmiausia, tikriausiai, reiktų prisistatyti. Taigi, kas aš?

Labai ilgai mąsčiau, kaip Jums save pristatyti, kad būtų ir informatyvu, ir įdomu, nes nuobodžių tekstų juk niekas nemėgsta skaityti. Tad vientisas tekstas atkrito. Ir tada pagalvojau, kad galiu Jums save pristatyti paprastu, bet populiariu formatu: „10 faktų apie mane“.

Taigi, 10 faktų apie mane:

1. Esu iš mažos šalies bei mažo miesto. Esu kilusi iš mažos Europos šalies – Lietuvos. Čia gimiau, užaugau, čia mokiausi ir tebesimokau, čia turėjau pirmąsias gyvenimo patirtis tiek džiaugsmingas, tiek skaudžias, čia patyriau savo pirmuosius nuotykius ir suradau pirmuosius draugus, ir žinoma, čia atradau savo aistrą knygų skaitymui. Visą savo gyvenimą, na, beveik visą(pirmuosius savo metus gyvenau Anglijoje), augau nedideliame Lietuvos miestelyje – Marijampolėje, tačiau dabar esu persikėlusi į didmiestį studijuoti.
2. Esu pirmo kurso studentė. Praeitą rudenį pradėjau studijuoti Vilniaus universitete žurnalistiką. Ilgai rinktis, ką studijuoti nereikėjo, nes jau septintoje klasėje žinojau, kad noriu būti žurnalistė. Nors dvyliktos klasės pabaigoje turėjau permąstymų, tačiau vistiek pasirinkau šią studijų programą.
3. Kiekvieną kartą kai pamatau ką nors gražaus, imu fotografuoti. Man patinka įamžinti momentus, kurie pritraukia mano akį. Tai gali būti gamtos vaizdai, meno kūriniai, gyvūnai, žmonės, spalvos ir kita. Taip pat dažnai nusifotografuoju citatas iš knygų, kurios paliečia labai giliai širdį, kurias norisi parodyti kitiems, kad jie pastebėtų ir pajustų tai, ką aš jaučiu.
4. Šokis ir muzika yra didelė ir ypatinga dalis manęs. Šoku nuo penkerių metų. Pirmasis šokio stilius, kurį išbandžiau, buvo tautiniai, jie mane ir įtraukė į šokio meną, į muzikos meną, tačiau metams bėgant pradėjau išbandyti ir kitus stilius. Niekada nebuvau gera šokėja, buvau labai smulki ir dažniausiai judėdavau kaip „medis“, nes nebuvau lanksti, tačiau vistiek šokdavau, nes muzika ir šokis – tai ne tik judesiai, bet tai ir nuostabi jausena, kurios niekas negali pakeisti. Nuostabiausias jausmas yra tada, kai stovi užkulsiuose prieš pasirodymą, matai ir girdi žiūrovus, jauti didžiulį jaudulį, tačiau ir begalinį džiaugsmą, nes žinai, kad va tuoj eisi į sceną pasirodyti. Tai yra magiškas jausmas.
5. Esu fantastikos fanatikė. Kiek prisimenu, visada nuo vaikystės dievinau, buvau užkerėta fantastinių pasaulių. Aišku, būdama maža, nelabai skaitydavau knygas, bet visada žiūrėdavau filmus, kurie būdavo apie fėjas, raganas, burtininkus, superherojus, drakonus, mitines būtybes. Net dabar prisimenu, kaip kaskart žiūrėdavau per televizorių „Žiedų valdovą“, „Hobitą“, „Harį Poterį“, Marvel superherojų filmus (Juodoji našlė buvo mano idealas). Niekada neišaugau iš fantastikos, tai vis dar yra mano mėgstamiausias tiek filmų, tiek knygų žanras.
6. Man patinka nuotykiai, bet taip pat vertinu vienatvės akimirkas. Kalbėdama apie nuotykius turiu omenyje, kad man patinka, kur nors išeiti, ką nors pamatyti ar aplankyti. Pavyzdžiui, mielai visada pasirašau nueiti į kiną, spektaklį, miuziklą, koncertą, muziejų, kavinukę ar dar kur nors. Taip pat dievinu keliones, nesvarbu, ar važiuojame į kitą mano šalies miestą, ar skrendame į kitą šalį, nes man patinka naujos vietovės, įvairūs žmonės ir jų kultūra. Per gyvenimą norėčiau aplankyti kiek įmanoma daugiau skirtingų vietų. Nors dažniausiu atveju mėgstu visur eiti su kompanija, tačiau neturiu bėdos eiti ir viena. Kartais man netgi norisi išeiti pasivaikčioti vienai, pabūti vienai su savo mintimis ir susikurti prisiminimus tik su savimi.
7. Man lengviau rašyti nei kalbėti. Manau, gebu visai neblogai rašyti ir kurti tekstus bei neturiu kalbėjimo baimės, tačiau man asmeniškai mintis ir jausmus sekasi geriau išreikšti tekstu. Visada prieš einant ką nors kalbėti, pristatyti, turiu būti pasiruošusi sau kalbą, kad niekada nepamesčiau pagrindinės minties ar to, ką noriu pasakyti.
8. Esu prisiekusi kavos mėgėja. Kava yra mano kiekvienos dienos geriausias draugas, tačiau aš nekenčiu juodos kavos ar espresso, jos man yra karčios, stiprios ir nelabai skanios, bet tai tik mano nuomonė. Aš asmeniškai renkuosi kavą su pienu (cappuccino, macchiato, latte ir kt.). Taip pat dievinu išbandyti įvairias kavas su skoniais, kurios yra ruošiamos kavos kavinukėse kaip Vero Caffe, Caffeine, Caif Cafe ar kitose. Mėgstu paprastą kavą su pienu, tačiau niekada neatsispiriu pagundai pasiimti kokios nors įdomesnės.
9. Knygas ne tik mėgstu skaityti, bet ir norėčiau parašyti vieną, o gal net ir daugiau. Nuo karantino laikų galvoje sukosi daugybė įvairių knygų scenarijų – nuo romantinių iki fantastinių, nuo trilerių iki siaubo. Visgi, visos šios idėjos liko tik mintyse. Nors, mano manymu, jos buvo visai neblogos, tačiau jos niekada nebuvo ryškios, nebuvo, kad matyčiau siužetą ar veikėjus. Todėl niekada ir neprisėdau rašyti, bet kas žino gal kadanors ir parašysiu savo knygą.
10. Knygų tinklaraštį kuriu jau antrą kartą. Pirmą kartą knygų tinklaraštį susikūriau karantino laikais, nes tuo metu norėjosi kokios nors veiklos. Kadangi mėgau skaityti knygas ir rašyti, tai ir susikūriau, tačiau po keleto įrašų nustojau rašyti ir net negaliu įvardinti priežasties, kodėl. Bet po daug apmąstymų, patarimų ir pokalbių su kitais, nusprendžiau: „kodėl gi nepabandžius dar sykį ir žiūrėti, kaip viskas seksis?“

Tai štai – truputis apie mane ir mano aistras! Tikiuosi, kad tai padės jums šiek tiek mane geriau pažinti ir, galbūt, ateityje pridėsiu dar keletą faktų.

 Na, o dabar  – kodėl gi knygos?

Jei atvirai, ne visada buvau knygų žiurkė. Kai buvau maža, knygų skaitymas buvo labiau pareiga, o ne malonumas. Skaitydavau, nes norėdavau būti pagirta klasės auklėtojos už daugiausia perskaitytų knygų. Todėl skaitydavau daug, bet nesigilindavau į pačią istoriją, jos gelmę, jos veikėjus ir ką ji nori man pasakyti. Būdama 11–13 knygų nekenčiau. Vengiau jas paiimti į rankas, ieškodavau kitų veiklų, kad tik nereiktų skaityti. Knygų skaitymas tada buvo didžiausias košmaras! Mama bandė mane atvesti į protą, parodyti, kad knygos tai ne tik malonumas, bet suteikia ir žinių, stiprina vaizduotę ir leidžia pažinti bei suprasti geriau šį pasaulį. Tačiau aš buvau maištinga paauglė ir knygų neprisileidau, skaitydavau jas, nes to reikalavo mokykla ir mama. Bet kartais tereikia vienos geros knygos, kad viskas pasikeistų. Vasarą prieš septintą klasę pasiėmiau skaityti Hario Poterio seriją ir jos mane užbūrė. Tada pirmą kartą pajutau tą puikų jausmą – kaip istorija užvaldo mintis, kaip širdis prisipildo jaudulio, kaip puslapis po puslapio traukia į naują pasaulį, iš kurio nenori grįžti. Tada taip pat pirmą kartą supratau, kad filmai yra nuostabūs, bet knygos – magiškos. Jose daugiau detalių, daugiau papasakota istorijos, jose gali giliau pažvelgti į veikėjų jausmus ir mintis. Beto tai buvo fantastinės knygos, o kaip minėjau ankščiau – tai mano mėgstamiausias žanras. Ir čia buvo pradžia mano knygų skaitymo kelionės.

 

Dabar negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be knygų, be istorijų, kurios yra tokios priešingos mano gyvenimo istorijai, bet taip pat tokios panašios. Knygos man leidžia pabėgti nuo šio pasaulio, pabėgti nuo savo gyvenimo bėdų ir pasinerti į protagonisto istoriją, spręsti pagrindinio veikėjo problemas. Jos man suteikia ramybę. Taip, jos kartais emociškai paveikia labai stipriai ir tenka retkarčiais išlieti nemažai ašarų dėl istorijos, tačiau visa tai verta. Knygos, veikėjų istorijos vertos tų ašarų, tų emocijų, nes jos padeda pajusti tai, kas yra ypatinga – tai, ko negaliu įvardinti žodžiais, nes tai jaučiama tik širdimi. Kai kurie pasakytų, kad kvaila verkti, pykti, mylėti popieriaus lapus. Bet tiesa ta, kad tai nėra kvaila. Iš knygų mes daug išmokstame: jos moko mums pažinti šį pasaulį, net jei tai ir yra fantastinė knyga, tačiau vertybės, emocijos ir jausmai, draugystė, šeima, darbas, kova ir meilė niekuo nesiskiria nuo tikro gyvenimo. Tiesa, ne visi geba tai pamatyti ir suprasti, ir tame nėra nieko blogo. Bet aš iš knygų pasisemiu daug, kai kuriuos dalykus bandau pritaikyti savo gyvenimui ir labai džiaugiuosi, kad jas atradau, nes jos iš tiesų labai daug padėjo man suprasti kokios vertybės yra svarbiausios, dėl ko reikia kovoti ir kodėl niekada nereikia nepasiduoti. Galėčiau vardinti dar daugiau priežasčių, kodėl dievinu knygas, tačiau svarbiausia priežastis ta, jog jos yra daug daugiau nei tik paprasti popieriaus lapai.

Taigi, tikriausiai tiek pirmam kartui. Tikiuosi, Jums patiko skaityti kaip man patiko rašyti.

Labai greitu metu vėl pasimatysime!

 

Su meile,

Amžinosios užburtosios bibliotekos rašytoja♡