Trečiasis šių metų skaitinys yra „Tūkstantis vaikino bučinių“, kurį parašė Tillie Cole. Po „Iron flame“ norėjau iš kart imti skaityti trečiąją šios serijos dalį, tačiau knygą turėjau gauti tik po keletos savaičių (mano džiaugsmui ji atkeliavo daug ankščiau). Tad, kol laukiau ateinančios knygos, ilgai sėdėjau ir mąsčiau ką imti paskaityti. Nenorėjau pradėti dar vienos knygų serijos ar kitos fantastinės knygos, nes norėjosi dar pasilikti The Empyrean serijos pasaulėlyje. Taigi, stovėdama ir žiūrėdama į knygų lentyną, mano dėmesį patraukė ši knyga. Jos aprašymas yra trumpas, tačiau labai intriguojantis, todėl nusprendžiau suteikti jai šansą. Ir nesigailiu nė vieno perskaityto puslapio. Jei tiesą sakant, delsiau pabaigti šią knygą, nes įpusėjus ją skaityti, žinojau kuo ji baigsis. Ir nors ji baigėsi liūdnai, tačiau parašyta už širdies griebiančiai – kaip ir visa knyga.
Rašydama šios knygos apžvalgą, nusprendžiau, kad neaprašinėsiu siužeto, nes nenoriu nieko išduoti. Siūlau Jums paties paimti šią knygą į rankas ir sužinoti, kodėl nesinori pasakoti, kas ten vyksta, tačiau kartu norisi parodyti kaip ši knyga gali pakeisti tavo mąstymą apie gyvenimą.
Nors ir nesupažindinsiu su knygos siužetu, tačiau trumpai pristatysiu vaikiną ir merginą, kurių meilė ir ryšys yra „Visada ir per amžius. Iki begalybės“.
Popė Ličfild – mergina, kuri į gyvenimą žiūri kiek kitaip nei dauguma jos bendramažių. Popei kiekviena diena yra tarsi naujas nuotykis, nauja galimybė patirti ką nors ypatingo. Šią savybę, gyvenimo būdą ji perėmė iš savo senelės, kuri merginai buvo didžiausias autoritetas. Kadangi jos abi dievino nuotykius, senelė prieš grįždama į senuosius namus, Popei pavedė įvykdyti viso gyvenimo nuotykį – sukaupti stiklainį tūkstančio ypatingiausių vaikino bučinių (tikriausiai todėl ir knyga taip vadinasi, nes ši istorija kaip ir stiklainis yra viso gyvenimo nuotykis). Popė be nuotykių taip pat dievina saulėtekius, ji kasdien keliasi eiti jų pasitikti. Mėgstamiausia merginos veikla yra grojimas violončele, o muzika yra jos geriausias draugas. O mėgstmiausia merginos vieta yra sakūrų laukas, ypač tuo metu, kai jos pražįsta. Jai jos patinka ne vien dėl grožio, kvapo, spalvų, o dėl jų trumpo žydėjimo, kaip mergina teigia: „...geriausi dalykai pasaulyje praeina greitai, kaip kad netrunka nuvysti sakuros žiedas. Nes toks grožis negali – neturėtų – būti amžinas. Jis trunka akimirką ir primena, koks brangus yra gyvenimas, o tada nuvysta taip pat greitai, kaip ir pražydo. Per trumpą savo gyvenimą sakuros žiedas išmoko mus daugiau, nei tai, ką visad turime po ranka.“ Popė yra toks žmogus, kuris net tamsoje ieško šviesos spindulėlio.
Rūnas Kristiansenas – vaikinas, kuris yra visiška merginos priešingybė. Rūnas būdamas penkerių kartu su šeima atsikraustė iš Norvegijos į JAV. Ten jis ir susipažino su savo antra sielos pusele. Tačiau kiek kitaip nei Popė vaikinas buvo atšiauresnis, uždaresnis, paslaptingesnis. Aplinkiniai manė, kad jis nėra bendraujantis ar geras, o merginas tas paslaptingumas jo traukė. Tačiau Rūnas matė tik Popę. Ir tik jai jis rodė savo šiltąją pusę. Kartu su ja keliaudavo į visus nuotykius, pasitikdavo drauge saulėtekį, stebėdavo žydinčias sakūras. Jis buvo tas, kuris pasižadėjo įvykdyti Popės gyvenimo nuotykį – tūkstantį bučinių. Vaikinas taip pat domėjosi fotografija, jam patinka įamžinti ypatingus momentus, pagauti emocijas, jausmus, kurios realybėje greitai dingsta, o nuotraukoje pasilieka amžiams. Tačiau taip pat vaikino viduje glūdi tamsa. Jis leidžia pykčiui, įtūžiui, neapykantai ir skausmui užlieti jo vidų. Nors Popė jam bando parodyti, kad po kiekvienos audros nušvinta saulė, bet vaikinas yra taip įsikabinęs į praeities nuoskaudas, kad jam yra sudėtinga matyti šviesą tamsoje. Visgi dėl jos Rūnas bando pamatyti ypatingumą ir gėrį mažuose dalykuose.
Kadangi nusprendžiau, kad siužeto neaprašinėsiu, tačiau vistiek norisi Jus įtikinti, kad ši knyga yra verta kiekvieno iš jūsų dėmesio. Tad, nusprendžiau parašyti savo mėgstamiausias knygas citatas, kurios tikiuosi paveiks Jūsų širdis kaip ir paveikė mano.
- „...jos širdyje šviečia mėnesiena, o veide – saulėta šypsena. Esą šis posakis reiškė, kad yra laiminga.“ Kiekvienas savo širdyje turime nešiotis šviesą, džiaugsmą ir laimę bei išmokti tai skleisti visam likusiam pasauliui, kad ne tik mūsų bet ir visų veiduose šviestų šypsena.
- „Nežinau kodėl, bet žavėjausi galimybe fiksuoti akimirkas. Galbūt dėl to, jog kartais mums nelieka nieko daugiau, tik akimirkos. Jų neišgyvensi iš naujo; kad ir kas nutiko vieną ar kitą akimirką – tai apibrėžia gyvenimą, o galbūt net yra gyvenimas. Įamžinta juostoja, akimirka lieka gyva – visiems laikams. Fotografija man buvo stebuklas.“ Ši citata taip nuostabiai apibūdina, kodėl aš pati dievinu fotografuoti ir įamžinti momentus – kad kiekvieną kartą į jas pažvelgus galėčiau išgyventi tas pačias emocijas.
- „...geriausi dalykai pasaulyje praeina greitai, kaip kad netrunka nuvysti sakuros žiedas. Nes toks grožis negali – neturėtų – būti amžinas. Jis trunka akimirką ir primena, koks brangus yra gyvenimas, o tada nuvysta taip pat greitai, kaip ir pražydo. Per trumpą savo gyvenimą sakuros žiedas išmoko mus daugiau, nei tai, ką visad turime po ranka. <...> Nes joks dalykas, tobulas, kaip sakuros žiedas, negali tęstis amžinai tiesa? Kaip krintanti žvaigždė. Įprastas žvaigždes kasnakt regime sau virš galvos. Dauguma žmonių nekreipia į jas dėmesio, net pamiršta, kad jų esama. Bet, pamatęs krintančią žvaigždę, amžinai prisiminsi tą akimirką, o jai skriejant padange, net sugalvoji norą. <...> Krintanti žvaigždė praskrieja taip greitai, todėl mėgaujamės akimirka, kol ją regime.“ Dauguma mūsų pamiršta, kad trumpiausios akimirkos yra pačios brangiausios, nes jose yra didžiausias grožis ir ypatingumas. Tačiau mes per skubėjimą retai, kada sustojame jomis pasigrožėti.
- „Tu žodžiais ir darbais jam parodei, kad gyvenimas ne visuomet turi būti rimtas. Kad gyvenimą reikia gyventi. Kad gyvenimas – tai didelis nuotykis, kurį reikia patirti ir pasiekti pilnatvę.“ Mes iš tiesų taip dažnai aplink save matome tik blogį, sunkumus, kad kartais pamirštame, kad viskas visada praeina ir gyvenimas tęsiasi.
- „Galima šypsotis. Jaustis laimingam. Antraip kokia prasmė gyventi?“ Šypsokitės ir būkit laimingi, net ir tada, o ypač tada, kai gyvenimas keičiasi.
- „Kiekviena diena kitokia. Savo spalvomis, atspalviais, poveikiu sielai. Kiekviena diena – tai dovana.“ Todėl turėtume išmokti vertinti kiekvieną mielą dieną, kiekvieną akimirką.
- „Kodėl tik atsidūrę prie mirties išmokstame branginti kiekvieną dieną? Kodėl tik gyvenimo pabaigoje imamės įgyvendinti svajones, nors kitados mums priklausė visas pasaulio laikas? Kodėl į mylimąjį nežvelgiame taip, lyg matytume jį paskutinį kartą? Jei taip darytume, gyvenimas būtų ryškus. Vertai ir tinkamai nugyventas.“ Iš tiesų kodėl?
- „Nes kaip galima paleisti vėjais bent vieną oro kvėpsnį? Kaip drįstame jo nebranginti? Turėtume stengtis gyventi taip, kad su kiekvienu įtrauktu oro gurkšniu išgyventume po brangią akimirką – tiek brangių akimirkų, kiek tik pajėgiame sutalpinti į trumpą žemėje mums skirtą laiką.“ Manau, kad turėtume išgyventi kiekvieną akimirką lyg ji būtų paskutinė.
- „Labai patiko Niujorkas. Viskuo. Čia knibždėjo pačių įvairiausių žmonių: menininkų, verslininkų, svajoklių. Miestas buvo margas tarsi didžiulė iš skiautinių pasiūta antklodė. Judriose gatvėse zujo automobiliai, laidydami siganlus, vaikščiojo žmonės, kurių balsai, kartu su gatvių eismo triukšmu, skambėjo lyg nuostabi niekad nemiegančio miesto simfonija.“ Mano viena didžiausių svajonių yra aplankyti Niujorką. Esu skaičiusi daugybę knygų ir jose visose Niujorkas yra apibūdinamas kaip nuostabus, nemiegantis miestas. Tikiuosi kada nors galėsianti išgyventi šio miesto stebuklingą poveikį.
- „Ir galop, pripildydama salę švelnių akordų, be galo dėkojau tyliai tamsoje sėdinčiam vaikinui, apdovanotam talentu fotograjai, kaip kad aš turėjau muzikalumo dovaną. Jis buvo mano širdis. Širdis, kurią laisva valia padovanojo man, būdamas vaikas. Širdis, kuri buvo antroji mano pačios širdies puselė. Šis vaikinas mylėjo mane taip smarkiai, jog net plyštančia iš skausmo širdimi įteikė šitokią atsisveikinimo dovaną. Jau šiandien įgyvendino mano svajonę, kuriai nebus lemta išsipildyti ateityje. Mano sielos draugas, gaudantis akimirkas. “
- „Mano sakuros žiedas. Neprilygstamas trumpalaikis grožis. Toks neįtikėtinas, jog negali tęstis ilgai. Praturtinęs mūsų gyvenimus, tuojau išsisklaido vėjyje. Niekad neužmirštamas grožis, primenąs, kad turime gyventi. Kad gyvenimas trapus, ir vis dėlto tame trapume slypi galia. Meilė. Tikslas. Šis trumpalaikis grožis neleidžia užmiršti, kad gyvenimas trumpas, kad mūsų atokvėpiai suskaityti, likimas — nulemtas, nesvarbu kaip įnirtingai kovotume. Jis primena, kad reikia mėgautis kiekviena gyvenimo sekunde. Džiaugtis gyvenimu, mylėti visa širdimi. Vaikytis svajones, ieškoti nuotykių... Gaudyti akimirkas. Gyventi gražų gyvenimą.“
Pati visai neseniai išgyvenau kardinalius pasikeitimus savo gyvenime. Iš pradžių maniau, kad gyvenimas baigs tuo momentu, maniau, kad nesusigrąžinsiu savo džiaugsmo, laimės ir šypsenos. Kai buvo sunku, pradėjau daugiau skaityti, kad pabėgčiau nuo savo problemų. Maniau, kad skaitydama galėsiu pamiršti viską aplinkui, negalvoti apie tai, kas vyksta mano gyvenime, tačiau susidūrusi su šia knyga supratau, kad negaliu pamiršti savo gyvenimo. Ji man padėjo pažvelgti į gyvenimą kitu kampu. Ji man parodė, kad gyvenimas yra per trumpas, kad sėdėtume ir liudėtume dėl to, kas įvyko ne taip, kaip norėjome. Juk dažniausiai taip ir būna – kai kažko labai tikiesi, atsitinka atvirkščiai, ir tai nėra pasaulio pabaiga. Tai tik dalis gyvenimo nuotykio. Jei šiandien buvo bloga diena, nereiškia, kad ji bus bloga ir rytoj. Galbūt rytoj patirsi nuotykį, kurio net nebūsi tikėjęsis, o galbūt gausi gyvenimišką pamoką, bet judėsi toliau. Gyvensi toliau.
Aukščiau parašiau savo mėgstamiausias citatas iš „Tūkstantis vaikino bučinių“, tačiau ne tik citatos svarbios, bet ir tai, koks momentas, akimirka tuo metu buvo. Nes tai ir yra svarbiausia – momentai, akimirkos. To šito knyga ir išmoko – gyventi lyg tai būtų tavo paskutinė minutė žemėje. Ji išmoko vertinti kiekvieną minutę, emociją, jausmą, žodį, nes tai daugiau nepasikartos. Niekada neišgyvensime tos pačios akimirkos, todėl turėtume išmokti sustoti minutei ir pasimėgauti tuo, ką turime dabar. Turėtume nustoti bijoti, ką kiti pasakys, o imti ir daryti tai ką norime daryti, nes nežinai kada ateis tavo paskutinė akimirka. O svarbiausia prisiminti, kad ir kaip sunku dabar, tačiau viskas visada praeina.
Taip pat norėčiau pridurti, kad Popės ir Rūno meilės istorija parodo, jog niekada nebus tinkamo laiko meilei, svajonėms, darbams, nuotykiams, poilsiui ar kitiems dalykams. Bet kalbant apie veikėjus, jie įrodė, kad netinkamas laikas yra tik pasiteisinimas. Gyvenimas toks, kad niekada nebus tinkamo laiko, tačiau žmogaus didžiulis noras ir pastangos padaro tas netinkamas sekundes, minutes ar valandas tinkamomis ir pavers jas pačiomis ypatingiausiomis akimirkomis.
Labai tikiuosi, kad ne tik suteiksite šansą šiai knygai, bet ir pasisemsite iš jos daug. Tikiuosi, kad ji atvers Jums akis, taip kaip man atvėrė.
Taigi, tikiuosi patiks skaityti, kaip man patiko rašyti. Linkiu Jums visiems „mėnesienos širdyje ir saulėtos šypsenos“.
Iki pasimatymo!
Su meile,
Amžinosios užburtos bibliotekos rašytoja♡
Komentarai
Rašyti komentarą