Ogi labai paprastai: supykdė ją, tapo didžiausiu jos priešu, buvo šalia, padėjo treniruotis, vėl supykdė, vėl buvo šalia... Ir po kiek laiko – bam – čiuožėjos širdis atitirpdyta... Istorija ilgesnė ir su daug daugiau detalių, bet esmė tokia!
„Pralaužtas ledas“ – šeštoji perskaityta knyga šiais metais. Tai populiarioji Hannah'os Grace Booktok ir Bookstagram knyga „Icebreaker“. Visiškai nesistebiu, kodėl ji yra taip reklamuojama socialiniuose tinkluose, nes knyga tikrai labai gera. Saldi, romantiška, lengva. Na, žinoma, jeigu nemėgstate tų, kaip sakoma silly romanų, tai ji Jums nepatiks tikrai. Bet jeigu norisi ko nors lengvo ir greitai skaitomo, kur beveik visas siužetas yra nuspėjamas, tačiau vistiek negali atsitraukti, tai ši knyga kaip tik tokia. Aš jas pati vadinu vasaros romanais, nes vos keliais prisėdimais ją gali „sugraužti“. Todėl ją ir pasirinkau skaityti, nes po „Veritės“, norėjosi ko nors paprasto, kur tik skaitai ir svajoji apie tokią meilę kaip Anastasijos ir Natano...
- Anastasija Alen – mergina, kurios didžiausia svajonė ir siekiamybė būti viena iš geriausių čiuožėjų. Jos kiekviena diena yra labai struktūruota, planuota, kurioje negali būti jokių nukrypimų: darbas, studijos, treniruotės, mitybos planas, darbas, studijos, treniruotės, mitybos planas... Ir tik kartais – linksmybės. Ji retai kada turi laiko išbandyti ką nors naujo ar pagyventi spontaniškai. Nes jos svarbiausias dabar tikslas –kartu su savo šokių partneriu papulti į olimpines žaidynes. O dar yra tėvai, kuriems mergina jaučiasi skolinga už suteiktus namus (ji yra įvaikinta), už suteiktas visas galimybes, meilę, už išpildytus norus ir svajones. Taip pat tikriausiai reikia pridurti, kad herojei yra sudėtinga kalbėti apie savo jausmus, todėl kartas nuo karto ji šnekasi su psichologu. Todėl meilės ir santykių ji vengia – jai užtenka tik malonumų, tačiau tvirtesnio ir artimesnio ryšio ji net nemėgina megzti su kuo nors. Anastasija yra apsišarvavusi tokiomis ledinėmis sienomis, kurių tikrai tikrai niekam niekada neturėtų pavykti sugriauti. Bet kaip yra sakoma – „niekada nesakyk niekada“, nes gyvenimas tikrai gali nustebinti. Ir net nepastebi, kaip savęs klausi: „negi tikrai pamilau ledo ritulininką?“;
- Natanas Hokinsas – ledo ritulininkas, apvertęs Anastasijos pasaulėlį aukštyn kojom. Natanas yra savo komandos kapitonas, kuriam svarbiausia yra apsaugoti komandos draugus nuo bėdų ir, pabaigus mokslus, išvykti žaisti aušktesnėje lygoje. Jis yra visiška Anastasijos priešingybė: linksmas, mėgstantis vakarėlius, leidžiantis sau mėgautis gyvenimu ir neskaičiuoti daugeliu atžvilgiu. Kadangi yra kilęs iš turtingos šeimos, jam viskas yra suteikta – jis turi viską, išskyrus tėvo emocinį palaikymą. Natano tėvas nepritaria, kad sūnus pasirinko ledo ritulį, o ne šeimos verslą, ir dėl to jie labai nesutaria. Tačiau vienu klausimu su heroje jie panašūs – santykių neieško, nes nemato didelės prasmės tam. Žinoma, vaikino požiūris pasikeičia, kai susipažįsta su pikta, irzlia, už save sugebančia pastovėti mergina. Tada herojus stengiasi padėti merginai, būti suprantingas, būti šalia ir palaikyti. Stengiasi pralaužti jos ledinę sieną ir pasiekti merginos širdį, jausmus ir meilę. Ir žinoma jam pavyksta.
Kuo ypatinga ši meilė istorija?
Nes ji buvo tikra.
Tikra ne tuo, kad parašyta remiantis faktais, bet tikra tuo, kad būtent tokia meilė ir turi būti tarp dviejų žmonių – lėta, pagrįsta nuoširdumu, pasitikėjimu, pagalba, palaikymu, vienas kito nuolatiniu erzinimu ir aistra.
Žinoma, Anastasijos ir Natano meilės istorija neprasidėjo labai gražiai. Mergina pradžioje jų pažinties jo nekentė, pyko ant jo, laikė jį didžiausiu savo priešu – ledo ritulininkai ir čiuožėjai turi dalintis viena arena, nes kita buvo sugadinta... Nemanau, kad visas pyktis Anastasijos turėjo kristi ant Natano, bet supratau ir merginos pozicija – varžybos buvo ant nosies.
Po kiek laiko tas pyktis atlėgo ir jiedu pradėjo daugiau laiko leisti kartu, pasitikėti vienas kitu, padėti vienas kitam, erzinti vienas kitą bandydami sukelti pavydą. Tačiau jiems vis koją kišo Anastasijos šokių partneris Aronas. Jis nekentė ledo ritulininkų dar labiau nei herojė, jis ėmėsi labai drąstiškų priemonių, kad tik atskirtų herojus, tačiau jam nepavyko.
Jeigu jau užsiminiau apie Arona, tai reiktų pridurti, kad jis buvo kontrolės maniakas. Jis kontroliavo Anastastijos mityba ir dėl to ji nusilpo (nuolatos skundėsi, kad ji yra per sunki pakelti), vadindavo žeminančiais žodžiais ir daug begalė kitų dalykų. Tačiau Natanas padėjo Anastasijai ištrūkti iš toksiškų partnerio gniaužtų: sutvarkė jos mitybą, apgyvendino ją pas save, suteikė naujų vilčių jai ir parodė, kad gyvenime nėra tik šokių partneris ir jo norai. Taip pat jai parodė, kad čiuožimas nėra vienintelis jos hobis, kad gyvenimas turi pasiūlyti daug daugiau. Jis padėjo jai išmokti gyventi paprasčiau ir tikriausiai todėl vaikinas ir atitirpdė merginos širdį. Jis sugebėjo savo gerumu, veiksmais ir nuoširdumu įrodyti Anastasijai, kad santykiai yra sunku, bet viskas yra įmanoma, jeigu abu žmonės to nori.
Taigi, tai ir turėjau omenyje, kai sakiau, kad ši istorija ypatinga tuo, nes ji tikra. Ji tikra, nes joje vaizduojamas lėtas, bet kupinas daug emocijų ir išgyvenimų santykių formavimas: iš priešų į – draugus, iš draugų – į mylimuosius.
Mano mėgstamiausios citatos (saldžios, bet labai mielos):
- „Nenoriu dalytis tavimi su kitais. Juk žinai, kad vienas pats galiu visokeriopai tave patenkinti“;
- „Aha, esu toks, kokį išauklėjo mama. Jei ką nors myliu, tai visa širdimi. Visada buvau maksimalistas“;
- „Jei žmogus man patinka, noriu būti šalia ir geriau jį pažinti. Tai retai pasitaiko, todėl stengiuosi dėl tų, kas įkrinta man į širdį“;
- „Kai esame drauge, jaučiuosi globojama. Geidžiama. Nemanau, kad sukeltų pavojų mano varžyboms, bet nebepasitikiu savo vertinimu, kadangi pardedu įsimylėti“;
- „Neįtikėtina, kad manai, jog galėčiau atstumti tave, Anastasija. Turbūt nė neįsivaizduoji, kokius kalnus nuversčiau, jei tik man leistum, ką padaryčiau dėl tavo laimės“;
- „Žinau, bet esi to verta. Kaip ir kiekvieno įdrėskimo ant mano veido, mėlynės, pykčio ar frustracijos protrūkio. Ginčiau tave iki paskutinio atodūsio, nes nusipelnei turėti gynėją, ir nerasi vaikino, kuris šį darbą atliktų geriau už mane“;
- „Nesvarbu, kaip mane vadinsi, Steise. Man nerūpi titulai - juk turiu tave“;
- „Geriausia dovana - tu, Anastasija“;
- 36 skyrius.
- „Anastasija, tu - geriausia, kas man yra nutikę, ir pasakydamas, kad esi mano gyvenimo meilė, neatskleisčiau, kaip stipriai tave myliu. Be tavęs gyvenimas neturi prasmės. Jei manęs neatstumsi, būsiu tavo visą likusį gyvenimą, kitame gyvenime, bet kurioje alternatyvioje tikrovėje. Tu mano geriausia draugė, didžiausia dovana“
Kaip visada main question: ar ji yra verta Jūsų laiko?
Jeigu norite ko nors lengvo, paprasto, bet tikro ir nuoširdaus, gal truputį ir silly, tada taip – ši knyga yra verta Jūsų laiko. Ji nereikalaus iš Jūsų daug apmąstymų, apgalvojimų, ji nepažindins su sudėtingu knygos pasauliu, ar sudėtingais veikėjais su dar sudėtingesniais vardais (kaip dažnai būna fantastinėse knygose). Čia Jūs nerasite kažkokių mįslių, ar klausimų į kuriuos bus atsakyta tik kitose dalyse. Ne – viskas pateikta čia ir dabar, aiškiai ir truputį nuspėjamai, bet labai įdomiai.
Siūlau Jums suteikti šiai knygai tikrai šansą, jeigu norite skaityti, atsipalaiduoti ir svajoti.
Ačiū, kad skyrėte savo laiko ir perskaitėte šią knygos apžvalgą. Tikiuosi ji Jums patiko!
Su meile,
Amžinosios užburtos bibliotekos rašytoja♡
Komentarai
Rašyti komentarą