Šiaip labai įdomi istorija yra, kodėl nusprendžiau perskaityti šią knygą, nors į summer TBR ji neįėjo. Gavau pasiūlymą nusifilmuoti šios knygos filmo kūrimo masinėje scenoje – klubo scenose. Tie, kurie socialiniuose tinkluose seka šios knygos autorę Iloną Madelainę, tikrai turėjo matyti, jog ji pati kvietė pasinaudoti tokia galimybe. Todėl aš ir mano geriausi draugai parašėme laišką ir buvome pakviesti atvykti. Tai buvo neįkainojama patirtis – pamatyti visus filmavimo užkulisius, sutikti vaikystėje matytus televizijos veidus ir netgi būti pagrindinėse scenose su jais. Dabar oficialiai galėsiu sakyti: „Mama, žiūrėk, aš televizijoje!“
Taigi, kadangi prisidėjau prie šio filmo kūrimo, nusprendžiau, jog reikėtų ir knygą perskaityti, kad susidaryčiau įspūdį apie vykstantį veiksmą, ten esančius veikėjus ir, žinoma, kas gi vyko tuose klubo momentuose.
Nuo pirmųjų puslapių negalėjau atsitraukti
Mano pirmosios mintys, pradėjus skaityti Ilonos Madelainės knygą „Nuodas“, buvo: „O Dieve, koks lietuviškas stilius ir žargonas. Kaip smagu skaityti.“ Iš tikrųjų mane labai nustebino, kaip laisvai ir lengvai buvo parašyta knyga. Toks nepriverstinis tekstas, o visiškai lietuviškas stilius, kuriame buvo ir mūsų kasdien sakomi išsireiškimai bei žargonai. Gal man tai paliko labai didelį įspūdį, nes esu pratusi skaityti užsienio rašytojų verstas knygas į lietuvių kalbą, ir, kaip visi žinom, ne visada būna geras vertimas. O čia buvo tokia atgaiva.
Taigi, kaip jau supratot, knyga man labai patiko. Ypač jos parašymo stilius. Tačiau ir pati istorija kabino nuo pirmųjų puslapių. Tas žavingumas, linksmumas, flirtas, vėjavaikiškumas, skausmas ir nepasitikėjimas darė pasakojimą labai unikalų. O jau apie tension tarp pagrindinių veikėjų aš išvis nešneku – jis žiaurinis. Akių kontaktai, prisilietimai, sugadinti momentai kitų žmonių, pavydas – visa tai buvo tiesiog tobula. Tiesą sakant, man tai buvo pirmas lietuvių rašytojos romanas, kuris kėlė virpulius.
Labai stipriai buvau įsijautusi į knygą, nes istorija tiesiog įtraukė. Knyga įsikabino į mane ir nenorėjo paleisti. Aš ją skaičiau vasaros laikotarpiu – tuo metu dirbau parduotuvėje, ir kai būdavo pietų pertraukos, aš ją skaitydavau. Galima sakyti, ji man būdavo kaip pietūs (aš ją „valgydavau“). Kartais netgi pamesdavau laiko nuovoką, užmiršdavau, jog reikia eiti dirbti. Todėl pradėjau laikrodį nusistatinėti. Ir nežinau, ar taip išeidavo tyčia, ar ne, bet kaskart, kai reikėdavo padėti knygą į šalį, puslapis ar skyrius pasibaigdavo ant intrigos. Tada būdavo sunkiausia grįžti ir laukdavau antrosios pertraukos, jog galėčiau pratęsti skaitymą.
Elzė ir Nojus – jų antri šansai
Pagrindiniai romano veikėjai Elzė ir Nojus yra labai unikaliai parašyti. Jie abu turi savo istorijas, praeities randus ir nuoskaudas. Ir, žinoma, ateitį, kurios bijo, nes kai kurie gyvenimo etapai palieka gilius randus.
- Elzė – neseniai grįžo į Lietuvą ne tik aplankyti artimiausiųjų, bet ir išpildyti svajonę, atrasti save iš naujo. Pailsėti ir surengti piešinių parodą. Taigi, ji išsinuomavo kaime namelį ir ten kūrė drabužius, fotografavo drauges, o galiausiai nuotraukas vertė į tapybos kūrinius. Elzė yra labai meniškos sielos žmogus – vėjavaikiškumo, juoko ir laimės kupina, tačiau giliai savyje slepia ir praeities paliktus randus, kurie neleidžia visiškai pasiekti laimingos pabaigos ar leisti sau pamilti ką nors dar sykį. Nes norint pamilti naują žmogų, reikia juo pasitikėti, leisti jam pažinti tave – kas Elzei buvo nelengva. O dar kai praeitis įsiveržia kaip viesulas – kaip leisti sau pasitikėti kitu?
- Nojus – verslininkas, kurio svarbiausias tikslas – užauginti sūnų ir išsaugoti gerą įmonės vardą. Aistra jam nėra svetimas dalykas, tačiau meilė – taip. Kartą jau labai stipriai nuo jos nudegė, nors ir gavo didžiausią gyvenimo džiaugsmą – sūnų. Tačiau pasitikėti kuo nors nauju jam taip pat nelengva. Bet į jo, palyginus ramų gyvenimą, įsiveržia didžiausias Nojaus nuodas – Elzė. Ji viską apverčia aukštyn kojomis, ir jam nieko kito nebesinori, tik leisti tam nuodui po truputį jį „žudyti“. Bet ne viskas yra taip lengva, kai kitas žmogus yra sukaustytas baimės.
Tačiau kada romanas neturi laimingos pabaigos? Na taip, atvejų yra, bet šį kartą istorija kitokia. Nojus ir Elzė susikovė (galima sakyti, kad net literaliai susikovė) su praeities paliktomis baimėmis ir pasiliko vienas kito glėbyje. Kitaip ir negalėjo būti, nes tokia aistra tarp jų sklido, kad paleisti tai būtų nuodėmė.
Pirma skaitom knygą, tada žiūrim filmą
Tikriausiai ne aš vienintelė vadovaujuosi šia taisykle – pirmiau perskaitau knygą, o tada žiūriu filmą, nes man asmeniškai taip yra įdomiau. Galiu lyginti detales, ieškoti momentų, kurių trūksta, o kurie yra sukurti ne pagal istoriją. Kartais net pikta pasidaro, jeigu kažkas neatitinka. Bet suprantu, jog visos knygos į dviejų valandų filmą nesudėsi.
Tad iki filmo išleidimo dar turite laiko perskaityti šią nuostabią istoriją. Leiskite knygai įsikibti į jus ir skaitykite pasimėgaudami. Leiskite sau pajusti visas tas emocijas: skausmą, meilę, nepasitikėjimą, vėjavaikiškumą. O tada visi keliausime pamatyti, kaip Jurgita Jurkutė ir Vytautas Rumšas įkūnija Elzę ir Nojų.
Taip pat skaitydami pritaikykite kai kuriuos dalykus sau. Pavyzdžiui, leiskite sau pamilti dar kartą, suteikite kažkam kitam šansą pažinti jus, leiskite tam žmogui išgydyti ne tik žaizdas, bet ir randus. Bei siekite savo svajonių, nes tik jos suteiks didžiausią laimę.
Komentarai
Rašyti komentarą