„Change is the essential process of all existence“, – Mr. Spock
Labai norėjosi prieš gruodį pabaigti Leigh Bardugo serijos knygas, tačiau per daugybę studijų darbų ir kitų veiklų – nepavyko. O šventinį laikotarpį norėjosi pradėti su kalėdiška istorija. Labai daug kalėdinių romanų nežinau, todėl teko pasinaudoti „Pinterest“ ir „TikTok“ siūlomomis knygomis ir netikėtai užmačiau Jenny Holiday knygą „So This Is Christmas“. Kadangi nebuvau susipažinusi su šios autorės kūryba, ieškojau informacijos labai patikimuose šaltiniuose („TikTok“, „Goodreads“, „Instagram“) ir mane visai sudomino aprašymas, kitų skaitytojų nuomonės taip pat nebuvo blogos. Todėl nusprendžiau suteikti šiai knygai šansą – deja, ji nepaliko labai didelio įspūdžio.
Vertinimas – 3 žvaigždutės.
Visai neseniai studijų metu kursiokei daviau interviu apie savo tinklaraštį ir vienas iš jos klausimų mane labai sužavėjo – kodėl nerašau neigiamų recenzijų, kodėl pas mane jos visos yra pozityvios? Atsakant į šį klausimą: tai mano sąmoningas sprendimas, nes mėgstu kiekvienoje knygoje atrasti kažką gero, kažką, kas man patiko. Todėl dažniausiai knygas vertinu 4 arba 5 žvaigždutėmis. Tačiau šį kartą nusprendžiau pabūti kritiškesnė.
Šiai knygai skyriau 3 žvaigždutes, tačiau ji man patiko. Žinoma, tai nebuvo geriausia mano skaityta kalėdinė istorija ar apskritai romanas, bet ji nebuvo ir katastrofiškai bloga ar neįdomi. Man tiesiog trūko daugiau jaudulio ir romantikos. Knygos aprašymas mane sužavėjo tuo, kad tai turėjo būti enemies to lovers žanras, deja, aš jo pasigedau. Jautėsi labai minimalus priešiškumas vienas kitam, tačiau jis nebuvo ryškus – trūko aštresnių pykčių ar dramatiško meilės prisipažinimo. Bet galbūt aš per daug tikėjausi (prisiskaičiusi fantastikos knygų) kalėdiniame romane daugiau neigiamų emocijų, kurios perauga į tą nemirštančią meilę.
Taip pat kai kurios scenos per greitai išsivystydavo – trūko prieštaravimų, ginčų, galbūt net kovos dėl to, ko veikėjai nori. Kai kuriose vietose jie per greitai sutikdavo ir nekovodavo už savo sprendimus. O galbūt aš vėlgi esu pratusi prie stipresnės ir gilesnės įtampos, kurios ir neturėjo būti lengvame kalėdiniame romane. Tačiau, mano nuomone, tikrai buvo galima paryškinti ir sustiprinti emocijas bei jausmus – tai būtų pagyvinę istoriją 100 %.
Pavyzdžiui, dvi pavydo scenos, kai Cara Delaney (pagrindinė romano veikėja) buvo pasimatymuose, o jis iš toli juos stebėdavo, bet nebandė įsikišti į flirtavimą, nesakė kandžių remarkų. Jis elgėsi visiškai neutraliai, netgi jo mintys nerodė, kad jis jaučia pavydą, o to aš labai pasigedau. Pavydo man iš abiejų pusių labai trūko.
Man asmeniškai pati meilės istorija labiau priminė slow burn, o ne enemies to lovers. Veikėjai ne tiek rodė neapykantą vienas kitam, kiek bijojo prisirišti, atsiverti ir leisti sau pamilti. Jie rūpinosi vienas kitu, ypač Matteo Benz (pagrindinis romano veikėjas). Jis ją stebėdavo, įsimindavo detales, kurios kitiems galėtų atrodyti nesvarbios, rūpinosi, kad ji būtų patenkinta, pavalgiusi ir pailsėjusi, nors ir bandė apsimesti, jog jos nemėgsta. Šie maži Matteo momentai man labiausiai patiko visoje knygoje, nes jie rodė, kad jis yra rūpestingas, geras ir mylintis, nors ir labai atsidavęs savo darbui.
Jeigu jau prakalbau apie geriausias veikėjų savybes, tai Caroje man labiausiai patiko tai, kad nors ji yra baisi, nepriklausoma, stipri bosė moteris, giliai širdyje ji vis dėlto paprasta mergina – šilta ir rūpestinga, vertinanti ir mylinti savo šeimą, besižavinti mažais dalykais. Tokie momentai atskleisdavo jos mergaitiškumą. Žinoma, tą mergaitiškumą ištraukdavo tik Matteo, kas man atrodė labai miela. Tai buvo antras dalykas, kuris man patiko skaitant šią istoriją.
Spa ir sniegas
Daug buvo įvairių mielų momentų tarp pagrindinių veikėjų, tačiau man labiausiai patiko scena, kai dėl pūgos Cara turėjo galimybę susipažinti su Matteo šeima. Labiausiai patiko tai, kaip šeima bandė juos abu supiršti ir DVIESE išsiuntė į spa. Labai tikėjausi, kad ten jie bent jau pasibučiuos, deja – tik mano svajonėse. Bučinių gal ir nebuvo, bet buvo gilūs pokalbiai, kurie suartino veikėjus. Būtent šioje vietoje pirmą kartą pajutau tą jauduliuko jausmą, kai galvojau: „nu prisilieskit rankomis“, „palaikykit intensyvų akių kontaktą“, „paflirtuokit“. To šiek tiek buvo, bet tikrai galėjo būti daug daugiau.
Vertinant visą istoriją – ji tikrai parašyta gerai
Kaip jau minėjau, tai nėra kvapą gniaužiantis romanas, tačiau pats siužetas yra pakankamai įdomus. Kaip aš kartais sakau apie filmus, tą patį galiu pasakyti ir apie šią knygą – tikras TV8 filmų vaibas. Lengva istorija mažame miestelyje (šiuo atveju – karalystėje), kur mažai jaudulio ir ginčų, bet daug mielų momentų.
Todėl, jeigu norisi kažko lengvo – slow burn su enemies to lovers prieskoniu – ši knyga kaip tik jums. Švenčių laikotarpiu ji tikrai tinka skaityti, nes neapkrauna smegenų sudėtingais žodžiais, išsireiškimais ar mistika. Tai tiesiog paprasta, graži meilės istorija su kruopelyte detektyvo, jeigu galima tai taip pavadinti.
Komentarai
Rašyti komentarą