Vėlgi nieko naujo nepasakysiu pranešdama, jog šios knygos pasirinkimą lėmė filmo išleidimas. Jei tiesą sakant, man taip patinka, jog šiais metais tiek daug populiarių istorijų atkeliauja į televizijos ekranus. Aišku, man tuo metu reikia skubėti jas perskaityti, norint žiūrėti filmus, tačiau aš dievinu knygų adaptacijas.
Taigi, šį kartą pasirinkau skaityti Emily Henry knygą „Aš, tu, atostogos“ (angl. „The People We Met on Vacation“), kad galėčiau pamatyti apie visų kalbamą naująją romcom porą. Ir, o dievai, knygą įsimylėjau. Tikrai, nemeluoju – knyga man paliko labai stiprų įspūdį. O jau veikėjai, pats parašymas, visa istorijos idėja – tobula. Laukiu nesulaukiu peržiūrėti filmą ir įsimylėti Aleksą dar kartelį. O dabar, nieko nelaukdama, keliauju į apžvalgą.
Friends to lovers – tampa mano nauja mėgstamiausia trope
Kas esate skaitę mano senesnes apžvalgas, tai žinote, jog labiausiai dievinu skaityti enemies to lovers žanro knygas. Nieko prieš neturiu ir kitiems žanrams, tačiau ta nenuvaldoma aistra, kai teigi, jog jos nekenti, o iš tikrųjų dėl jos sudegintum pasaulį – ahh, ir kam gali nepatikti. Tačiau skaitydama šią istoriją supratau, kad friends to lovers taip pat turi mano širdį.
Dauguma šio žanro knygų taip pat būna ir slow burn, o tas man ir patinka, bet kartu ir erzina, nes dažnai būna juntama ta platoniška meilė ir tada iš oro – jie vienas kitam neabejingi. Tačiau čia man netrukdė faktas, kad jų pirmas bučinys buvo tik perskaičius daugiau nei pusę knygos. Man netrukdė, kad jie vienas kitam prisipažino, jog jaučia stipresnius jausmus, tik po 12 metų. O tai yra todėl, nes kiekviename skyriuje, kiekvienoje kelionėje buvo galima justi, kad jie tikrai nėra draugai: šokiai, prisilietimai, bučiniai į kaktą, apsikabinimai. Viskas šaukte šaukė, kad jie myli vienas kitą ir yra skirti vienas kitam. Žinoma, visa tai nebūtų juntama, jeigu autorė nebūtų taip nuostabiai visko aprašiusi. Tikrai neatsimenu, kada paskutinį kartą mėgavausi skaitydama friends to lovers žanro istoriją. Tačiau ši istorija ir jos parašymas taip stipriai pritraukia ir sužavi, jog pamiršti, kad trūksta didesnės aistros, kaip enemies to lovers, ar neleistinų žvilgsnių, kaip forbidden romance.
Šioje knygoje nieko nebuvo nei per daug, nei per mažai – visko buvo tiek, kiek ir reikėjo. Buvo ir platoniškos draugystės, ir šiltų momentų, kurie leisdavo suprasti, kad „o jeigu...“ yra tikrai daugiau nei penki procentai.
Perskaičius šią istoriją noriu daugiau suteikti šansų friends to lovers žanrui. Iš tikrųjų norėčiau perskaityti daugiau šios rašytojos knygų, nes jos mane žavi. Esu skaičiusi šią ir „Beach Read“, abi jos paliko po mažą dalelytę savęs manyje. Nes knygose kalbama ne tik apie romantinius santykius, tačiau ir apie gilesnes temas. Taigi, skaitydama šias knygas dažnai savęs klausiau panašių klausimų, kurie yra aptariami istorijose.
Ši istorija mane išmokino dviejų dalykų
Pirma – kad tavo gyvenimo partneris turi būti tavo geriausias draugas. Taip, šį dalyką žinojau ir prieš skaitydama šią knygą, tačiau Popė ir Aleksas man parodė, kad tu su draugais, šeimos nariais ir antromis pusėmis kalbiesi apie daug ką gyvenime, pasakoji jiems savo nuoskaudas ir nutikimus, tačiau tu kiekvienam rodai skirtingus savo veidus. Ir tik vienam žmogui nebijai parodyti visokio savęs. Tik prie savo širdies puselės tu nebijai būti stiprus, rūpestingas ir protingas, bet kartu šalia savo žmogaus tu nebijai būti keistas, jautrus, žmogiškas ir silpnas.
Tokie yra Popė ir Aleksas vienas kitam. Ir jie dvylika metų buvo tik geriausi draugai, be tų penkių procentų „o jeigu...“. O po tų dvylikos metų pasirinko būti vienas kitu. Ir ne vien todėl, kad jautė vienas kitam trauką ar norėjo prisilietimų, kurie draugams yra draudžiami, bet todėl, kad jie buvo geriausi draugai. Jie pažinojo vienas kitą iki širdies gelmių ir vis tiek nepabėgo. Liko, palaikė ir buvo šalia visais gyvenimo momentais.
Todėl taip – žinau, kad be intymios traukos nebus stipraus ryšio tarp žmonių, kurie nori būti daugiau nei bičiuliais, tačiau du žmonės niekada negalės būti drauge, jeigu jie nebus geriausi draugai – nepasakos vienas kitam visko, neparodys silpnosios ir žmogiškosios pusės. Tik tokie dalykai užtikrina stiprų ryšį. Tačiau abu žmonės to turi norėti. Negali vienas norėti, o kitas bėgti.
Be to, Popė ir Aleksas puikiai parodo, kad du skirtingi žmonės yra labai skirti vienas kitam, nes jie papildo vienas kitą, jie suteikia naujų spalvų gyvenime ir kartu gali patirti daugiau įvairių dalykų. O tai ir yra svarbiausia – rasti žmogų, kuris tau tampa namais, kuris papildo tavo gyvenimą kažkuo nauju.
Na ir, žinoma, ši istorija parodo, kad tinkamam žmogui tavęs niekada nebus per daug – jis priims tave tokią, kokia tu esi, ir mylės visa širdimi. Jis pažins tave tokią, kokia esi, ir mylės kasdien vis labiau, nes tokia meilė ir turi būti – tu kasdien renkiesi žmogų. Tu renkiesi jį, kai jam gerai ir kai blogai, tu renkiesi jį, kai esi laiminga ir kai esi liūdna. Nė viena tavo pusė neatgrasys žmogaus, kuriam tu esi skirta. Tai parodo Popės ir Alekso santykiai.
O antra – niekada ne per vėlu keistis gyvenime ir norėti naujų dalykų. Popė prarado meilę savo darbui, pasidarė nebelaiminga. Taip, pagrindinė priežastis buvo ta, kad ji ilgėjosi Alekso, bet taip pat ji buvo pasiekusi viską gyvenime ir jai trūko naujovės. Trūko aistros ir iššūkio. Ir, žinoma, trūko supratimo, kad žmonės keičiasi ir praeitis pasiveja žmones, tačiau ji ne visada skaudina – kartais ji atsiprašo. Ir dažnai žmonėms trūksta to vieno atsiprašymo, kad jie galėtų judėti toliau, kad galėtų siekti naujų dalykų.
Tą man ir padėjo suprasti Popės istorija – nuo praeities nepabėgsiu, kažkada ji susiras mane, tačiau tik nuo manęs priklauso, kaip aš ją priimsiu. Ir antra – Popė man parodė, kad ieškoti savo laimės yra vienas svarbiausių dalykų, tačiau turi nebijoti kitus įsileisti į savo laimę ir padėti jiems rasti jų.
Žmonės skaudina, jie dažnai nesupranta tavęs, tačiau jeigu jiems leisi pažinti save – galbūt jie tave pamils. O jeigu ne, tai tie asmenys tiesiog skirti ne tau.
Gražiausi momentai
- „Tai džiaugsmo plūpsnis, jausmas, kad tokia ir yra gyvenimo prasme - būti gražioj vietoj su mylimu žmogumi.“
- „Ji man sakė, kad kartais, pametus laimę, geriausia jos ieškoti taip, kaip ieškotum bet kokio kito daikto“
- „Svarstau, ar kada nors nustoriu jaustis vieniša, net jei neikas iš tikrųjų manęs nepažins. Ir jei negalėsiu pažvelgti į kito žmogaus protą ir viską suprast.“
- „Niekad nebesijausiu tokia vieniša, kokia jausdavausi tomis ilgomis naktimis vaikystėj. Niekad nebesijausiu viena, kol turiu jį.“
- „Gali mylėt žmogų, bet suprast, kad gyvenimas, kokį jūs susikurtumėt, jums netinka - gal jam netinka, o gal abiems.“
- „Aš jau turiu viską, ko noriu, Pope.“
- „O dieve, Pope, tai aišku, kad viskas dėl tavęs. Viskas mano gyvenime vyksta dėl tavęs. Viskas.“
- „Nieko kito nemyliu taip, kaip tave. Tai kelia man siaubą. Kartais atrodo, kad šitą meilę ištversiu, o paskui galvoju, kas atsitiktų, jei tave prarasčiau, tada puolu į paniką ir atsitraukiu...“
- „Visada maniau, kad jei kas nors pažins tikrą mane, santykiai baigsis. Kad aš turiu kažką bjauraus, nemylėtino. O su tavim vieninteliu jaučiuos normali.“
- „Atostogos ir kelionės ypatingos jau vien dėl fakto, kad turi pabaigą. Jei apsigyventum tose vietose, kurias seniau tik trumpam aplankydavai, jos tavęs taip nekerėtų kaip per tas septynias dienas, rodos, pakeitusias tavo gyvenimą, praleistas svečiuojantis, priėmus tas vietas į širdį ir leidus joms ją pakeisti.“
- „Ir net tomis dienomis, kai vienam iš mūsų arba abiem bus sunku, mes būsim kartu - iš tikrųjų matysime vienas kitą ir priimsime vienas kitą tokius, kokie ir esam, nes visa širdimi mylim visus vienas kito veidus.“
Myliu meilę ir myliu šią istoriją
Tikriausiai visada buvau romantikė, o tokios tyros ir širdį paliečiančios istorijos daro mane vis didesne hopeless romantic. Kelia mano standartus į dar didesnes aukštumas. O šios istorijos standartai siekia mėnulį. Nes žmonėms dabar sunku pasiekti tą mėnulį arba, paprasčiau sakant, tą nuoširdų ryšį. Nemeluosiu – norėčiau tokios meilės, kokią Popė ir Aleksas turi (tik galbūt norėčiau greičiau suprasti, ar jis mano žmogus, o ne užtrukti dvylika metų).
Taigi, jeigu nesupratote iš visos mano apžvalgos, tai pasakysiu dabar – knyga pavergė mano širdį. Man patiko skaityti šią meilės istoriją ir tikėti, kad realybėje vis dar egzistuoja tokie tyri ryšiai tarp žmonių.
Taip pat man labai patinka šios autorės rašymo stilius: jis yra lengvas, knyga skaitosi greitai, tačiau jis gilus. Ne toks gilus kaip kitose fantastinėse knygose ar psichologijos vadovėliuose, tačiau pakankamai gilus, kad, jeigu įsijauti į istoriją, gali pritaikyti aptariamas temas sau ir savo gyvenimo situacijoms.
Be to, istorija yra labai šilta, primena mano skaitomus vasaros romanus, tačiau šį kartą puikiai tiko ir sausio mėnesiui. Knyga skaitosi greitai, lengvai, o jeigu dar nekantrauji pamatyti filmą, tai perskaitai žaibo Makvino greičiu.
Taigi, tikrai rekomenduoju perskaityti šią istoriją ir tada pamatyti filmą. Kažkur skaičiau, kad šis filmas atgaivina senuosius romcom, kas labai šildo širdį. Tad – skaitom, žiūrim ir leidžiam sau nusikelti į šiltą istoriją apie draugystę, kuri tampa namais.
Komentarai
Rašyti komentarą