Iš pradžių istorija man pasirodė kažkur jau skaityta
Arba, kaip mano draugė pasakytų: „I have seen this before“.
Kai pradėjau skaityti knygą, siužetas man pasirodė jau kažkur girdėtas: dvi moterys – viena psichopatė, o kita normali, ir pačiame įvykių sūkuryje – gražus, rūpestingas, geras ir turtingas vyras. Na ir, žinoma, vaikas, kuris gražiai elgiasi tik paprašytas tėvų. Taigi, nežinau kaip jums, bet ši knyga man labai priminė Colleen Hoover knygą „Veritė“. Viskas labai sutapo ir panašiai vystėsi siužetas. Dvi moterys, abi turinčios paslapčių ir skaudžių praeities nuoskaudų. Ir, žinoma, abi yra įsimylėjusios tobulą vyrą, kurio „gyvenimo tikslas – gelbėti vargšes, pasaulio nuskriaustas moteris“. Arba bent jau galima taip manyti, kol nesupranti, kad tobulų žmonių nėra ir netgi pats tobuliausias vyras turi tokią gilią ir žiaurią paslaptį, kuri keičia kitų aplinkinių gyvenimus į nelabai gerą pusę.
Todėl pradžioje labai lyginau abi knygas ir maniau, kad viskas panašiai nutiks: kad žmona nėra sveiko proto, o tarnaitė kartu su vyru bandys išgelbėti dukterį ir pabaigoje taps didvyriais. Bet įvykių siužetas tikrai nustebino ir suvokiau, kad abi šios knygos gal ir dalijasi tuo pačiu žanru – trileriu – bet yra kaip diena ir naktis.
Kai skaičiau knygą ir pasakojau mamai savo teorijas, ji man pasakė, kad istorijos pabaigoje turėsiu vieno žmogaus atsiprašyti. Aišku, tuo metu aš nesupratau, ką ji turėjo omenyje, bet dabar iš tiesų apgailestauju, kad taip galvojau ir nekenčiau to veikėjo, kuris buvo tik dar viena auka.
Istorija skaitėsi labai lengvai
Kas mane labai nustebino – kad knyga skaitėsi labai greitai ir lengvai. Trilerio žanrui tikėjausi, kad bus sudėtingesnių scenų ir detalių, kurias reikės perskaityti kelis kartus, norint suprasti, kas yra kalbama. Tačiau knygą perskaičiau per kelias dienas ir nejaučiau jokio sunkumo. Tai, žinoma, nesumenkino istorijos ar nepadarė jos neįdomesnės, bet tikėjausi, kad reikės pasukti smegenėles, kad suprasčiau, apie ką yra visa istorija.
Nors istorija ir skaitėsi lengvai, tačiau plot twist buvo tikrai stiprus. Visiškai nesitikėjau tokio posūkio. Ir tikrai nebūčiau pagalvojusi, kad patalpa gali būti tokia baisi, o trys vandens buteliukai šaldytuve – didžiausias košmaras. Socialiniuose tinkluose jau mačiau, kaip žmonės kelia viešbučio kambariuose esančio šaldytuvo nuotraukas su trimis vandens buteliukais ir rašo, kad tikisi, jog jų ten niekas neužrakins. Tokie dalykai juokingai skamba, bet skaitant tikrai nebuvo laiko kada džiaugtis. Nebent tada, kai viskas jau buvo pasibaigę.
Vertinu 4 žvaigždutėmis
Tiek filmas, tiek knyga man labai patiko. Sukurta tikrai puiki istorija, su intriguojančiu siužetu ir netikėtu istorijos posūkiu. Tačiau kažko trūko iki visiško tobulumo. Daug diskutavome su mama, kad knygoje buvo galima duoti daugiau įvairesnių detalių, kurios istoriją padarytų dar labiau paslaptingą.
Taip pat man trūko tos baimės, kurią jauti skaitydamas trilerio istorijas. Mano mama teigė, kad skaitydama jautė, jog nutiks kažkas blogo. Aš žinojau, kad nutiks siaubingas dalykas, nes tai nepaprastas romanas, kur vyras išduoda savo žmoną ar yra meilės trikampis. Tai istorija, kurioje susipina žmonių gyvenimo traumos, paveikiančios asmens psichinę būseną. Tai istorija, kuri parodo, kad tobuli žmonių gyvenimai yra tik tobulas ir surežisuotas teatras. Tai istorija, kai asmenys gali tapti kitų žmonių traumų aukomis.
Todėl, pasikartosiu, aš žinojau ir laukiau, kol nutiks siaubingas dalykas, bet nejaučiau tos baimės versdama puslapius. Tikriausiai didesnę baimę ir šiurpulius jaučiau sėdėdama kino salėje, nors jau tada žinojau, kas turi nutikti. Galbūt aš tiesiog per mažai buvau įsijautusi į tą istoriją arba ji manęs ne taip stipriai paveikė (yra didelė tikimybė, kad dar nebuvau atsigavusi po praeitos istorijos ir vis dar nesu…).
Drįsčiau netgi teigti, kad filmas šiuo atveju buvo stipresnis negu knyga. Tačiau knygoje man labiau patiko tai, kad buvo įtrauktas sodininkas, ko truputėlį trūko filme. Nes pačioje istorijoje jis atlieka didelį vaidmenį, o filme turėjo vos kelias nereikšmingas scenas. Bet tikriausiai į filmą niekada negali sudėti kiekvienos reikšmingos detalės, nes tada tektų kino teatre sėdėti geras penkias valandas ar net ilgiau.
Taigi, knyga, nors ir nebuvo pati tobuliausia, tačiau pačios istorijos idėja, veikėjų praeitis ir jų susuktos traumos, įlietos į dabartį, pavertė ją tikrai intriguojančia ir verta tavo laiko. Buvo sunku nuo jos atsitraukti, nes norėjosi sužinoti, ar teorijos, kurias buvau sugalvojusi, išsipildys, ar bus visiškai kitoks posūkis. Galiu pasakyti, kad idėjos, kas yra istorijos blogiukas ir herojus, keitėsi kas kelis skyrius, ir nors tarnaitės istorijos dalyje jau įtariau, kas yra psichopatas, bet tikrai nebuvau teisi, kodėl tas asmuo buvo žiaurus, iki kol neperskaičiau kito žmogaus istorijos pusės. O tik pačioje pabaigoje supratau, kodėl jis taip elgėsi.
Knygą tikrai rekomenduoju paskaityti visiems, nes ji yra intriguojanti, paslaptinga ir įtraukianti. Taip, joje yra žiaurių elementų ir ji gali paveikti psichologiškai, tačiau tos scenos nėra labai detaliai aprašytos, kad galėtų paveikti itin stipriai. Todėl tikrai skaitykite – paskirkite dvi ar tris dienas šiai knygai (greitai skaitantiems užteks ir vienos paros) ir sužinokite, apie ką yra ši pasaulio pripažinimo susilaukusi knyga. O tada būtinai pažiūrėkite filmą.
Mano patarimas jums: pirmiausia perskaitykite knygą, o tada pažiūrėkite filmą. Pirma – visiškai kitaip žiūrėsis, kai žinosite, ko tikėtis, antra – galėsite labiau atkreipti dėmesį į detales, jų laukti. Ir trečia – neįsimylėsite ko nereikia (kad ir kokie gražūs tie aktoriai).
Ačiū, jog skaitėte! Tikiuosi buvo įdomu ir suteiksite šiai istorijai šansą!
Komentarai
Rašyti komentarą