Prisipažinsiu – ši trilogija tikrai nėra mano ilgame TBR sąraše. Šią istoriją atradau netikėtai mamos bibliotekėlėje. Po Emily Henry knygos „Aš, tu, atostogos“ ieškojau kokios nors kelių dalių istorijos. Norėjosi pasiimti kokią ilgą, kvapą gniaužiančią istoriją. Todėl ilgai vaikščiojau savo TBR sąraše ir nė vienos nenorėjau pradėti – vienos atrodė per ilgos, kitos netraukė, o trečių nenorėjau dar skaityti. Tad nusprendžiau pažiūrėti, kokias knygas slepia mama savo didelėje spintoje, ir netikėtai atradau lietuvių autorės, pasirašiusios slapyvardžiu Luna Mei, ERO trilogiją.
Man labai patiko „Karalienės“ aprašymas – atrodė tokia intriguojanti knyga, o mama dar patikino, kad knyga jai patiko, todėl nusprendžiau suteikti jai šansą. Tačiau, nors mamą ir sužavėjo knyga, ji tikriausiai pamiršo man paminėti, kad ją skaitė prieš dešimtmetį. Ir bent jau man labai jautėsi, kad knyga parašyta prieš dešimt metų.
Į mėgstamiausių sąrašą ši trilogija nepatenka
Knygos idėja yra tikrai puiki – uždrausta meilė, love triangle, geriausio draugo mylimoji su mafijos, verslo ir pagrobimo aspektais. Man tikrai patinka visi šie žanrai ir idėjos, esu skaičiusi daug istorijų apie uždraustą meilę. Kaip vienas iš pavyzdžių – „King of Envy“. Supratusi, kaip vystysis istorija, tikėjausi kažko panašaus. Tačiau mane truputį nuvylė rašymo stilius. Tikėjausi daug stipresnio parašymo ir labiau išplėtotų idėjų bei temų. Nes istorija vystosi tikrai įdomiai, tačiau visada jautėsi toks skubėjimas.
Pavyzdžiui, kai buvo pagrobta pagrindinė veikėja, tas pagrobimas atrodė truko vos kelias akimirkas – nebuvo didelės dramos, ieškojimo, gaudymo. Love interest taip pat tuo momentu atsirado kaip iš oro, nes tuo metu buvo Amerikoje, tačiau, kai ją pagrobė, jis kažkaip staigiai atsirado Vilniaus oro uoste ir po kelių akimirkų rado ją. Labai trūko tos intrigos, trūko noro jaudintis dėl veikėjos, nes viskas greitai įvyko ir praėjo. Tačiau kas man patiko – po šio nutikimo ją kamavo košmarai. Sakydama, kad patiko, turiu omenyje, kad nebuvo numestas šis įvykis, o jautėsi, jog jis paliko tam tikrą žymę veikėjos gyvenime. Tai padarė knygą daug įdomesne.
Tad, kaip ir minėjau, pagrindinis dalykas, kodėl knyga nesužavėjo ir neįtraukė manęs stipriai, yra tai, jog įvykiai keitėsi labai greitai – buvo neįmanoma pajusti momentų ir iš jų kylančių emocijų. Labai mažai jutau baimę, sukrėtimą, pyktį, nusivylimą ir liūdesį. Knyga buvo labai daug orientuota į aistrą ir meilę, kurios man taip pat truputėlį buvo per daug.
Mieli veikėjų momentai, kai jie elgiasi kaip vaikai, bando rasti akimirkas, kai galėtų būti dviese, buvo labai gražūs, tačiau aistros ir meilės scenų man asmeniškai buvo per daug. Aistra šioje knygoje man vienu metu prarado tą magiją – norėjosi kuo greičiau jas praleisti ir keliauti prie kitų scenų.
Tikriausiai šie du aspektai ir yra pagrindinės priežastys, kodėl knyga nepaliko didelio įspūdžio, nes tikrai norėjosi, kad tam tikri dramos elementai tęstųsi ilgiau, jog būtų galima pajusti tą panikos emociją. O meilė ir aistra man patinka, bet ne kiekviename skyriuje, nes tai po kiek laiko praranda grožį ir magijos jausmą.
Istorija turėjo ir savų pliusų
Kas man labiausiai patiko skaitant šią knygą – praeities ir dabarties kontrastas. Didelė dalis knygos yra parašyta praeities elementais, nes pasakojama Viktorijos ir Kristupo susipažinimo istorija bei tie pusantrų metų, kuriuos jie praleido drauge. Tačiau knygoje yra ir dabarties elementų, kuriuose paminėta, kaip Viktorija ruošiasi savo vestuvėms, įvyksiančioms jau kitą dieną. Parodoma, kokius jausmus ji išgyvena prieš ištekėdama už kito vyro, kaip ji grįžta į tuos praeities momentus, kuomet jautėsi laiminga, mylima ir kai pati dar galėjo mylėti visa širdimi.
Dar patiko ir tai, kad, kai pasakojamos praeities akimirkos, tam tikrais sakiniais galima justi, jog Viktorija šią istoriją skaitytojams pasakoja iš tolimos ateities. Atrodo taip, lyg ji sėdėtų ir rašytų savo istoriją prieš ištekant arba jau vestuvių dieną. Tokie dalykai grąžindavo magiją ir įdomumą knygai.
Taip pat sužavėjo gilūs žodžiai, kuriais bandoma pamokyti, parodyti gyvenimo, meilės, laimės ir skausmo prasmę. Kartais atrodydavo, kad skaitai labai paprastai ir lengvai parašytus sakinius, o tada netikėtai nustebindavo pastraipa su giliomis, netgi, sakyčiau, poetinėmis mintimis.
Kas iš dalies yra išvystyta – veikėjų vaikystės traumos. Labai gražiai suvesti jų vaikystės išgyvenimai į tai, kokie jie yra dabar. Viktorijai teko augti be tėvų ir jų meilės, todėl ji išmoko gyventi viena ir siekti savo svajonių bei karjeros savarankiškai. Ji buvo independent woman, kuri kliaudavosi tik savo protu, ir buvo labai gražu matyti, kaip po truputį ji nuleido savo sienas Kristupui, įsileido jį į savo gyvenimą ir pavirto moterimi, kuri gali kliautis ne tik savo jėgomis, bet ir vyru, kuris palaiko, saugo ir padeda išgyventi demonus.
Taigi, iš Viktorijos perspektyvos jos išgyvenimai buvo giliai aprašyti, tačiau pasigedau daugiau istorijų apie Kristupo vaikystę, apie tai, kas lemia jo pasirinkimus. Jie buvo pristatyti, bet trūko gylio. Bet galbūt jie nebuvo taip analizuojami, nes ši istorija yra ne tik apie meilę, bet ir apie moters išgyvenimus, jos pasirinkimus ir jos vietą šiame pasaulyje? Į šį klausimą daugiau atsakysiu, aprašinėdama antrą ir tikriausiai trečiąją dalis.
Skaitykite, jeigu neturite kitų variantų
Pati knyga ir istorija nėra blogos ar neįdomios – tikrai verta paskaityti ir pamatyti, kokia kartais skaudi būna meilė. Daugelyje romanų viskas baigiasi gerai, veikėjai gauna savo laimingą pabaigą, bet kartais yra tokių istorijų, kur protagonistai negali kovoti su jėgomis, kurios neleidžia jiems būti drauge. Tokios istorijos dažniausiai būna skausmingos, nes jose daug išgyvenimų, ateinančių iš vaikystės ir paauglystės – dienų, kurios labiausiai formuoja žmogų.
Ši knyga ir yra apie šiuos dalykus, tačiau, mano nuomone, yra labai daug parašyta panašių istorijų, kurios yra daug stipresnės ir geresnės nei ši. Visgi paskaityti rekomenduoju, nes kiekvieno rašytojo mintys ir istorijos turi savitą grožį, su kuriuo verta susipažinti.
Komentarai
Rašyti komentarą