Baiginėdama pirmąją dalį ilgai mąsčiau, ar toliau skaityti Viktorijos ir Kristupo tragišką meilės istoriją. Tokie apmąstymai man kilo, nes knyga nepalietė širdies gelmių ir nežinojau, ar verta jai dar skirti laiko, ar geriau pereiti prie naujų istorijų, kurios, tikiu, būtų daug kartų įdomesnės. Tačiau iš užsispyrimo ir noro sužinoti, kaip baigsis įsimylėjėlių istorija, pasiėmiau skaityti antrąją Luna Mei trilogijos dalį „Vilkė“. Jei tiesą sakant, džiaugiuosi, kad nusprendžiau perskaityti likusias dvi dalis, nes antroji paliko didesnį įspūdį, o trečia neleidžia atsitraukti.
Mano nuomone, antroji dalis yra žymiai geresnė
Negaliu teigti, kad trilogijos tęsinys vertas didžiausių liaupsų ar kad knyga keliaus į mano top sąrašą, tačiau skaitant antrąją dalį labiau įsitraukiau į veikėjų gyvenimus, jų patirtis ir išgyvenimus.
Kodėl taip nutiko, neįsivaizduoju. Rašymo stilius yra lygiai toks pat, kaip ir pirmoje dalyje – veiksmas vystosi greitai ir skubotai, scenos keičiasi nespėjus į jas labai įsitraukti ar įsijausti. Tačiau versdama puslapius vis labiau jaučiau Viktorijos skausmą ir gyvenimo neteisingumą jos bei Kristupo atžvilgiu. Buvo įdomu sužinoti plačiau apie Viktorijos šeimos moterų „prakeiksmą“ ir suprasti, kodėl moteris yra tokia viena visame pasaulyje ir kodėl ji bijo likti vieniša, kai Kristupas išeis. Taip pat džiaugiausi, kad buvo plačiau supažindinta ir su Kristupo bei jo santuokos detalėmis, nors yra likę ir daug neaiškumų. Knygoje daug kartų Viktorija klausė Kristupo, kodėl jo sužadėtinė sutinka su tokiomis neteisingomis sąlygomis, tačiau šios detalės vis dar nėra atskleistos, kas, jei tiesą sakant, žadina mano smalsumą (ypatingai po keletos scenų).
Šioje knygoje man taip pat patiko meilės trikampio žanras. Ar tiksliau – gal reikėtų sakyti meilės kvadratas arba du trikampiai? Nežinau, kaip tiksliai įvardinti. Tačiau įdomiai vystėsi Viktorijos ir Karolio (Kristupo geriausio draugo) santykiai, kurie žymiai skyrėsi nuo Viktorijos ir Kristupo. Jie buvo paprastesni, nebuvo tokios didelės aistros ar susižavėjimo. Daugiau jie buvo gana geri draugai, kurie neranda kitų variantų ir nusprendžia būti drauge. Na, tas bent jau jautėsi iš Karolio pusės. O Viktorijos situacija kitokia – ji nenorėjo likti vieniša, kai Kristupas išvyks ir pasiims didelę dalį jos širdies su savimi. Su Karoliu ji ieškojo prieglobsčio nuo skausmo ir naujo gyvenimo puslapio. Ką jis ir turėjo jai suteikti.
Tačiau visos knygos metu protagonistė vis užsimindavo apie toksiškus naujo vaikino poelgius, kuriuos ji užglaistydavo ir stengdavosi pamiršti. Todėl nuolatos jaučiau, kad artėja kažkokia didelė drama ar nutikimas, kuris pakeis visą istoriją. Ir buvau teisi – pabaiga labai šokiravo ir norėjosi iškart pradėti skaityti paskutinę trilogijos dalį, kad sužinoti, kaip tiek įvykis, tiek visa istorija pasibaigs. Bet apie trečiąją dalį – kitą kartą.
Taigi, kaip jau minėjau, antroji dalis buvo parašyta labai panašiai. Skubūs įvykiai ir scenos. Praeities, dabarties ir netgi ateities kontrastas arba gal geriau sakyti – tolimos praeities, artimesnės praeities ir dabarties kontrastas. Nes, kaip ir pirmoje, taip ir antroje dalyje, šiame tęsinyje netgi buvo galima justi stipriau, kad istorija jau seniai yra išgyventa ir dabar yra pasakojama skaitytojams arba knygos veikėjui, kuris dar yra nesupažindintas. Tai jaučiau iš jos pasakytų minčių, kad su vienu žmogumi santykių jau nebepalaikau seniai arba kad tuo metu maniau, jog tai yra blogiausias dalykas mano gyvenime, ar kad nebeturiu daugiau nieko prarasti. Man toks rašymo būdas visai patinka ir įdomu laukti knygos pabaigos, kurioje turėtų išaiškėti, kam ji pasakoja savo skaudų gyvenimo laikotarpį.
Ašarų neliejau, bet susigraudinau
Kodėl ši knyga man pasirodė daug geresnė negu pirmoji, jau papasakojau. Tačiau yra ir dar vienas punktas. Dažnai skaitydama knygas verkiu, o kai lieju ašaras, tikrai žinau, kad knyga palietė mano širdies gelmes. Skaitydama šią istoriją nė karto neverkiau, tačiau likus paskutiniems skyriams, skaitant atsisveikinimo kalbas ir paskutinius sakinius, susigraudinau ir pajutau, kad akyse pradėjo telktis ašaros. Jos neištryško, bet tada supratau, kad istorija yra tragiškai graži, dėl kurios netgi verta graudintis. Liūdėti dėl žiauraus veikėjų likimo, kuris uždraudė jiems visą gyvenimą būti vienas kito glėbyje.
Tačiau graudintis šioje knygoje tikrai reikia ne tik dėl nelaimingos meilės, bet ir dėl Viktorijos istorijos. Ji tiek pirmoje, tiek antroje dalyje išgyveno daug, vienas už kitą baisesnių dalykų. Dauguma jų stipriai neįsimena, bet tai, kas jai nutiko knygos pabaigoje, skaudina mane ne tik kaip skaitytoją, bet ir kaip moterį. Nes tai, ką jai reikėjo patirti, neturėtų išgyventi nei viena pasaulio moteris. Aprašyti to nenoriu, nes norisi, kad patys perskaitę sužinotumėte viską. Bet tikiu, kad iš mano užuominų galima suprasti, kas jai nutiko.
Vertinu 3 žvaigždutėmis
Taigi, esu skaičiusi daug stipriau parašytų knygų ir istorijų, tačiau ši taip pat sužavėjo. Ne stipriai ir tikriausiai neprisiminsiu jos po pusės metų, tačiau dabar knyga įtraukė mane. Laukiu nesulaukiu pabaigti trečiąją dalį, kad pagaliau būtų atskleistos visos rūpimos detalės ir sužinoti, ar Viktorija pasirinks likti viena, ar atras savo kelią pas mylimą vyrą.
Istoriją rekomenduoju Jums paskaityti, nes ji verta Jūsų laiko. O ji jo neužims daug, nes skaitosi greitai ir lengvai – net nepajauti, kad jau įpusėjai knygą. Tačiau ją reikia skaityti ne tik dėl to, kad greitai persiskaitys, bet ir dėl pačios istorijos. Dėl dalykų ir sprendimų, kuriuos kartais turi priimti kiekvienas žmogus.
Jeigu nuspręsite skaityti, linkiu Jums įsigilinti į žodžius ir kai kuriuos sakinius bei pastraipas pritaikyti sau. Galbūt tai padės atrasti savyje tai, ko ilgai ieškojote.
Komentarai
Rašyti komentarą