Grišų fantastikos pasaulį atradau COVID-19 laikotarpiu. Jei tiesą sakant, mano pačios knygų skaitymo kelionė prasidėjo, kai sėdėjome uždaryti namuose ir teko ieškoti naujų veiklų. Knygas jau buvau pamėgusi, tačiau tik karantino laikotarpiu atradau knygų bendruomenes socialiniuose tinkluose. Vienos iš pirmųjų knygų serijų, kurias įsigijau, buvo Leigh Bardugo „Šešėlis ir kaulas“. Mane taip sužavėjo visas rašytojos sukurtas pasaulis, kad teko nusipirkti ir kitas knygas: „Šešetą varnų“, „Crooked Kingdom“ ir galiausiai žaviojo Ravkos karaliaus Nikolo dvilogiją. Daug laiko praėjo, kol nusprendžiau, kad jau laikas pasinerti vėl į grišų pasaulį ir perskaityti „King of Scars“ bei „Rule of Wolves“. Ir iš tikrųjų džiaugiuosi, kad šias knygas skaičiau būdama ne keturiolikos, bet dvidešimties, nes į istoriją galėjau pažvelgti kitomis akimis.
Tikriausiai kils klausimas, kodėl šias knygas aprašau kartu, o ne atskirai. Tam yra kelios priežastys. Pirmiausia, pirmąją dvilogijos dalį perskaičiau praeitais metais, tačiau niekaip neatradau laiko prisėsti jos aprašyti. Todėl pereinant prie antros priežasties: nusprendžiau, kad bus daug įdomiau šias knygas aprašyti kartu. Menkos priežastys, pripažįstu, tačiau prašau neteiskite manęs už jas.
Na, o dabar apie pačią istoriją.
Į istoriją žiūrėjau kitomis akimis
Jau minėjau įžangoje, kad džiaugiuosi, jog šią dvilogiją skaičiau būdama daug vyresnė, nes tai man leido pamatyti ją kitomis akimis.
Skaitydama šią istoriją, dėmesį kreipiau ne tik į veikėjų charakterius, slowburn romance, magiją, fantastikos pasaulį ir gražiai aprašomas vietas, bet ir į tai, kiek šioje istorijoje yra politikos. Skaitydama knygas niekada labai daug nepastebėdavau to, tačiau šioje istorijoje visur mačiau vyraujančią politiką ir jos neteisybę piliečių atžvilgiu. Taip yra galbūt todėl, kad čia nebuvo tokios stiprios aistros ir meilės tarp veikėjų, į kurią dažniausiai sutelkiu visą savo dėmesį, todėl pastebėjau, kad tai yra politinė knyga, perkelta į kitą pasaulį. Aš netgi kiekvienai knygos šaliai ir tautai priskyriau realaus pasaulio valstybes. Pavyzdžiui, Ravka man yra Anglija (labiausiai dėl to, kad tai arbatos šalis, karalių ir monarchų šalis), Fjerda man yra Rusija, nes jie yra galinga, žiauri valstybė, kuri nori pasaulyje padaryti savo tvarką, Kerchas yra Amerika, nes jie neutralūs, tačiau kišasi visur, Shu tauta yra labiausiai panaši į Kiniją, o su Zemeni buvo sunkiausia – man jie buvo Vokietijos ir Prancūzijos mišinys. Aišku, nežinau, ar tai tiesa, ir nežinau, kuo rėmėsi autorė rašydama šią knygą, tačiau man susidarė būtent toks įspūdis.
Ši visa dvilogija man buvo labiausiai panaši į politiką dar dėl to, kad visas istorijos veiksmas vyksta apie monarchus, šalių konfliktus, karą, sprendimus, kuriuos turi priimti valstybės vadovas, kad jo tauta būtų išgelbėta, ir kaip tai paveikė piliečių pasitikėjimą karaliumi. Tikslių scenų nenoriu aprašinėti, nes pirmiausia tai būtų spoileriai, o antra – kalbėti apie politiką man nelabai patinka. Dėl to galėtume teigti, kad knyga man turėjo nepatikti, tačiau istorija palietė mano širdį, todėl net ir toks didelis kiekis politikos man jos neatstūmė. Pripažinsiu, buvo sunkiau skaityti, tačiau rašytoja puikiai geba įtraukti skaitytoją.
Ta slowburn romance…
Aš tikiu, kad autorė rašydama tiek Varnų dvilogiją, tiek Nikolajaus istoriją norėjo pateikti kiek mažiau romantikos, ir man patiko, kaip vystėsi istorija, tačiau man labai trūko daugiau Zojos ir Nikolajaus. Taip, jie dažnai būdavo kartu visuose skyriuose, bet kiek mažai būdavo flirto, netgi pačioje pabaigoje, kai jie, nugalėję visus savo demonus, nusprendė suteikti vienas kitam šansą – jų buvimo kartu buvo tiek mažai, jog net širdį suskaudo.
Esu romantikė, ir kai matau, kad du veikėjai yra skirti vienas kitam, man norisi pačiai jiems parodyti, kad jie gali būti kartu, net jeigu tam draudžia įstatymai, nusistovėjusi sistema ir mąstymas. Bet, žinoma, jie kenčia viduje, o tu kartu su jais. Jie kovoja su savo demonais, o tu kovoji kartu su jais. Ir kai galiausiai vienas prisipažįsta, tu džiaugiesi, kol kitas nesugadina momento, ir tu tada liūdi.
Bet viskas gerai, pasikankinau dvi knygas ir galiausiai antros dalies pabaigoje sulaukiau to ilgai laukto jų bučinio. Buvo miela, bet dar mieliau ir didingiau buvo tai, kad Nikolajus atidavė karūną Zojai, kad pagaliau būtų pasiekta taika tarp skirtingų tautų.
Aišku, knygoje slowburn buvo tik tarp Nikolajaus ir Zojos bei Ninos ir… (teks patiems išsiaiškinti). Mane iš dalies šokiravo naujas jos love interest ir kaip baigėsi jų istorija, nes tai buvo netikėta. Jau įtariau, kad veikėjai bus kartu pirmos dalies pabaigoje, bet nemaniau, kad jų meilė bus dar vienas žingsnis link taikos tarp dviejų labiausiai nesutariančių tautų.
Na, o Genya ir David istorija – esu be komentarų. Galiu pasakyti tik tiek, kad dabar suprantu, kodėl serijale vienas iš jų neišgyveno, nes rašytoja nusprendė, kad viena gražiausių šios knygos porų turi nesulaukti savo laimingos pabaigos. Tai buvo skaudus peilis į nugarą, nes maniau, kad jiedu išgyvens drauge viską. Juk abu patyrė daug, todėl nusipelno laimės, bet aišku, Leigh Bardugo turėjo jiems kitų planų.
Taigi, nors man knygoje trūko romantikos, tačiau meilės čia buvo labai daug. Ji jautėsi tarp Nikolajaus komandos, jie teigė, kad tai tik draugystė, bet jie tapo vienas kitam tokia šeima, kurią prarado Darklino laikais. Man labai patiko, kaip jie vienas dėl kito aukojasi, rūpinasi vienas kitu, stengiasi dėl vienas kito gerovės ir laimės. Tokie momentai man parodo, kad ir realiame pasaulyje nebūtina turėti romantikos ir aistros savo gyvenime, nes tai nėra vienintelė meilės forma. Svarbiausia, kad turi aplink save žmones, kurie tave myli ir yra šalia tavo džiaugsmingiausiais ir liūdniausiais gyvenimo etapais.
Beje, kalbant apie Darkliną, nežinau, ar turėjau labai stebėtis jo sugrįžimu, ar ne, nes juk visa istorija yra paremta tuo, kad jis didžiausias blogis. Bet netgi didžiausias blogis moka aukotis. Truputėlis spoilerių, bet dabar žinosite, ko tikėtis.
Nemanau, kad turiu neigiamų komentarų
Net jeigu ir turėčiau, nežinau, ar apie juos rašyčiau, nes labai noriu, kad skaitytumėt šią istoriją. Nėra daug istorijų, kurias norėčiau jums įbrukti į rankas ir liepti skaityti, nes juk kiekvienas asmuo turi savo mėgstamą stilių. Tačiau šias knygas tikrai įbrukčiau. Jums jos gali pasirodyti ne tokios ypatingos, įtraukiančios ar magiškos, tačiau jos labai sužavi. Aš jas atradau būdama keturiolikos, ir jos vis dar turi ypatingą vietą mano širdyje, o man jau dvidešimt.
Todėl labai labai rekomenduoju šias knygas, nes, kaip jau minėjau, jos yra žavingos. Ir dabar jus įtikinsiu, kodėl jos tokios. Pirma, rašytojos sukurtas pasaulis yra savitas. Jos sukurti veikėjai, blogiukai, magija, tautos – vienas iš dalykų, kuris neleidžia atsitraukti nuo knygos (aš net knygos tautas prilyginau mūsų pasaulio tautoms, o tai turėtų jau daug ką pasakyti). Autorė turi nuostabią vaizduotę, kurią perteikia savo skaitytojams. Ji geba sukurti stiprų, įtraukiantį siužetą ir kviečia versti kiekvieną skyrių su nekantrumu, nes perskaitęs pirmą dalį visos grišų istorijos supranti, koks svarbus kiekvienas skyrius.
Šis mano teiginys priveda prie antros priežasties: istoriją galima matyti iš skirtingų veikėjų pusių ir akių. O tai, mano manymu, šioms knygoms duoda dar papildomą žvaigždutę ar net dvi. Ne tik šioje dvilogijoje, bet ir visoje knygų serijoje mes istoriją galime pamatyti iš visų pagrindinių veikėjų perspektyvos. Taip knygos parašytos trečiuoju asmeniu, bet vis tiek stipriai jaučiama, kaip kiekvienas veikėjas jaučiasi. Be to, kai yra pristatoma veikėjo praeities istorija, pats veikėjas ją pristato. Tai reiškia, kad pasakojimą skaitome iš pirmų lūpų, o ne iš kitų veikėjų. Ir dar žinote, kodėl sunku atsitraukti nuo šios knygos? Nes kiekvienas skyrius prasideda iš kito veikėjo, tą jau žinote, bet pamiršau paminėti, kad visi protagonistai yra skirtingose vietose ir išgyvena skirtingus dalykus. Taigi, jeigu skyrius pasibaigia su intriga, tau reikia perskaityti du, tris skyrius, kad sužinotum, kas jiems nutiko. Ir patikėkit, tai tampo nervų ląsteles, bet kartu daro šias knygas labai labai ypatingas.
Tikiu, kad jos jums gali nepatikti, tačiau sakau jums, kad jos yra vertos kiekvienos jūsų minutės. Ir manau, perskaitę šias knygas – nepasigailėsite! O jeigu jos jums nepatiks, tada visai neturite skonio… (juokauju).
Tikiuosi, jums patiko skaityti, kaip aš rašau! Būtinai suteikite šioms knygoms šansą! O dabar – iki!
Komentarai
Rašyti komentarą