Trilogija pagaliau pabaigta! Skamba tikriausiai taip: „ačiū Dievui, pagaliau baigiau, nes buvo kančia skaityti.“ Nebuvo visiška kančia pasinerti į šios istorijos pasaulį – man tikrai patiko, ypač paskutinė dalis, bet esu skaičiusi daug geresnių knygų, kurios pasilieka manyje ilgai. Deja, Viktorijos ir Kristupo uždraustos meilės istorija bus pamiršta greitai. Liūdnai skamba, bet tokia yra tiesa. Taigi, paskutinė Luna Mei trilogijos apžvalga – „Viktorija“.
Paskutinė dalis buvo įdomiausia ir geriausiai parašyta
Skaitydama trilogijos paskutinę dalį jaučiau, kad pagaliau istorijos tempas sulėtėjo. Nebebuvo tiek daug greitų, viena kitą keičiančių scenų. Buvo įmanoma įsijausti į Viktorijos skaudžias patirtis ir savęs ieškojimo laikotarpį.
Galbūt dabar netgi iš dalies suprantu, kodėl kitose dalyse taip viskas buvo skubinama. Viktorijos gyvenimas, atsiradus Kristupui, apsivertė aukštyn kojomis. Nebeliko pažįstamos rutinos, pažįstamo gyvenimo. Pagrindinė veikėja tarsi vertė naują savo gyvenimo knygą, kurioje visi skaudūs įvykiai keitė vienas kitą – nebuvo poilsio, mėgavimosi naujai atrasta meile, nes buvo nuolatiniai pagrobimai, grasinimai, muštynės, skausmas ir širdgėla. Ir jau buvau minėjusi, kad Viktorija šioje knygoje negyvena tuo momentu, o pasakoja mums savo istoriją. Todėl galima daryti išvadą, kad per pirmąsias dvi dalis autorė norėjo kuo greičiau papasakoti skausmingiausius protagonistės gyvenimo įvykius, o galiausiai paskutinėje dalyje prieiti prie lėtesnio tempo, prie savęs rinkimosi ir gijimo etapo.
Nežinau, ar tai, kaip aš suprantu, yra tiesa, bet man patinka ši teorija. Nes žmonės visada nori skausmingus momentus prisiminti greitai, o ramybę pasilaikyti sau kuo įmanoma ilgiau.
Aišku, paskutinėje knygoje, nors ir buvo orientuojamasi į Viktorijos savęs ieškojimo kelionę, jai teko išgyventi ir paskutinį skausmingą įvykį, kuris mane stipriai sukrėtė. Tai buvo ne tik pagrobimo momentas, bet ir tai, kaip moteris pakliūva į vyro žiauriai sugalvotus spąstus. Niekada nemėgstu skaityti tokių scenų, nes jos man yra labai žiaurios, bet kartu ir mėgstu jas skaityti, nes jos padeda priminti, jog pasaulis yra žiaurus.
Bet dabar apie knygą. Jau vieną priežastį, kodėl ji man yra geriausia, kaip ir įvardinau – nebeliko tokio skubėjimo, atsirado lėtesnis tempas, kuris leido giliau suprasti visas knygos idėjas ir mintis. Na, o antras dalykas – veikėja po visų į gyvenimą mestų iššūkių sugebėjo atsistoti. Sunkiai, bet vėl pradėjo gyventi iš naujo. Tai man ir labiausiai patiko – moters aprašoma stiprybė, moters suvokimas, kad ji negali aukoti savo gyvenimo dėl kitų, kad negali mylėti pasaulio, jeigu pirmiausia nemyli savęs. Ir tai yra tiesa.
Čia gal truputį spoiler alert, bet žavi tai, jog protagonistė ne tik bando išsigydyti save, bet ir padeda aplinkiniams: tetai, naujiems kaime sutiktiems vyriškiams ir visiems, kurie yra vieni ir nežino, kur kreiptis pagalbos. Jos idėja sukurti dvarą – saugią vietą nukentėjusiems žmonėms – mano manymu, yra gražiausias pagijusio žmogaus poelgis.
Aistra ir meilė taip pat sulėtėjo
Aš labai norėjau, kad Viktorija ir Kristupas kuo greičiau atrastų kelią vienas pas kitą, nes jie to nusipelno. Norėjau, kad jų istorija nebūtų turėjusi skaudžios pabaigos ir tęstųsi, bet gyvenimas yra negailestingas. Todėl laukiau paskutinėje dalyje, kol jis galiausiai grįš pas ją. Ir jis grįžo, bet labai džiaugiuosi, kad Viktorija jo taip lengvai nebeįsileido į savo gyvenimą. Įdomiai skamba, nes norėjau, kad jie būtų drauge, o tada esu laiminga, kad jie taip greitai netapo vienas kito gyvenimo dalimi.
Tam, žinoma, yra paaiškinimas: Viktorija nebebuvo naivi mergaitė. Ji vis dar buvo sužeistas žmogus, tačiau jau gyjantis asmuo, kuris pagaliau žino, ko jis nori ir ko yra vertas. Todėl džiaugiuosi iš moteriškos pusės, kad ji į santykius su Kristupu ėjo lėtai, neskubino įvykių, leido sau tikėtis, kad jie turės savo laimingą pabaigą, bet nebebuvo naivi ir žinojo, kad gyvenimas ne visada duoda tai, ko tu tikiesi.
Gal poantraštę ir ne taip įvardijau. Aistra ir meilė tarp pagrindinių veikėjų vis dar buvo deginanti kaip laužas, bet ji buvo atsargesnė, lėtesnė. Nebebuvo šokama taip greitai į apsigyvenimą drauge, į santuoką (po Viktorijos patirties aš irgi bijočiau dar kartą susisaistyti su kitu žmogumi). Taip, tai skaudino abu protagonistus, bet jų istorija ir taip prasidėjo greitai, skubotai – kiekviena minutė buvo svarbi ir apskaičiuota. Todėl, kai jų dabar nevaržė jokie susitarimai ar kiti žmonės, jiems nebereikėjo skubėti ir jie galėjo ramybėje mėgautis vienas kito kompanija. Tad aš visiškai pritariau tam lėtam jų santykių vystymuisi.
Visa tiesa išaiškėjo
Jau buvau minėjusi praeitose apžvalgose, kad šioje knygoje kiekvienas veikėjas slėpė tam tikras paslaptis. Ir jos pagaliau visos išaiškėjo. Nenoriu plačiai pasakoti apie jas, bet pagaliau buvo paaiškinta, kas slypi už Kristupo ir Monikos suplanuotų sužadėtuvių. Pagaliau buvo aišku, kokie psichopatai yra Kristupo tėvas ir geriausias draugas bei kodėl jie tokie yra. Mane labai šokiravo visa tiesa apie Kristupą ir jo šeimą, nes visi atskleisti dalykai buvo netikėti ir šiurpą keliantys.
Viktorija visame pasaulyje buvo viena – turėjo tik tetą, nes mama, tėvas, močiutė ir visos kitos giminės arba mirę, arba yra nepažįstami. Tačiau ji rado savo šaknis, rado žmones, kurie turėjo būti moters gyvenimo dalimi, jeigu pasaulis jiems būtų buvęs atlaidesnis. Bet kartu šokiravo ir vienas faktas – ji turi seserį, kuri yra susijusi su pirmosios dalies jos pagrobėju. Toks įvykių posūkis buvo labai netikėtas, bet, tikriausiai, jeigu būčiau labiau atkreipusi dėmesį į detales, būčiau tai supratusi.
Skaitydama supratau, kad tiesa labai skaudina. Bet kartu supratau, kad melas yra dar skaudesnis.
Vertinu 4 žvaigždutėmis
Šią trilogijos dalį įvertinau aukščiausiai, nes ji mane labiausiai sužavėjo. Ji leido labiau susimąstyti apie tai, kaip svarbu yra saugoti ir mylėti save. Kaip svarbu neleisti kitiems asmenims tavimi naudotis ir tave naikinti. Kaip svarbu atrasti savyje drąsos ir žengti pirmyn gyvenimo keliu, kad ir kaip sunku būtų.
Labai sunku pasakyti, ar rekomenduoju skaityti šią istoriją. Ji paprasta, lengva, greitai besivystanti, turinti pamokančių dalykų. Mano asmenine nuomone, kiekviena knyga turi savito grožio, taigi ir ši knyga turi papasakoti kai ką svarbaus. Todėl rekomenduoju ją paskaityti, bet tik tuo atveju, jeigu nebeturite kitų variantų.
Komentarai
Rašyti komentarą