Kas kartą pradėjusi naują fantastinių knygų seriją suprantu, kad šis žanras visada liks mano mėgstamiausias. Nežinau, kas mane taip sužavi: magija, netikros būtybės, pasaulis, veikėjai, nevaržoma ir uždrausta meilė, šeimos ryšys, moters stiprybė ar draugystė ir išdavystė. Tikriausiai iš dalies viskas. O iš kitos pusės man tiesiog patinka pabėgti nuo realaus pasaulio, nuo problemų, darbų ir pasinerti į tai, kas neegzistuoja. Tai geriausias jausmas, nes jaučiuosi tarsi grįžusi namo.
Ši Holly Black trilogija nėra išimtis. Ji grąžino mane ir dabar noriu pasinerti į skirtingus fantastikos pasaulius. Na, o jeigu kalbant apie „Ištremtąją karalienę“, paskutinę trilogijos dalį, tai joje buvo visko, ko man trūko pirmose dvejose. Beveik visus savo neigiamus komentarus galėčiau atsiimti, nes ši knyga nuostabi. Nors, kaip mano mama pasakytų, tai tik pasaka, bet kartais žmogui reikia pasakų, kad realybė pasidarytų gražesnė.
Kardenas ir Džudė – pagaliau ilgai lauktas meilės prisipažinimas
Žinoma, prisipažinimo teko laukti iki knygos pabaigos. Mano manymu, jų meilės prisipažinimas buvo skaudus, nes jie abu palūžę, nepasitiki niekuo, savo širdį laiko užrakintą po begale užraktų. Skaudu, kad jie iš baimės neleido sau mylėti vienas kito. Skaudu, jog jie netikėjo, kad gali mylėti vienas kitą, nes pasaulis jiems parodė, kad meilė yra silpnybė. Tačiau, kaip visi žino, meilė yra vienas stipriausių ginklų. Aišku, šioje knygoje vien meilės nepakako, bet be to jausmo viskas būtų buvę daug sudėtingiau. Be to neįkainojamo jausmo sprendimai būtų buvę daug lengvesni, ypač protagonistų atveju. Meilė jiems buvo kaip prakeiksmas, kuris nebūtų leidęs pasiekti aukštumų, nebūtų leidęs parodyti savo stiprybės, bet smagu, kad šioje dalyje jie padėjo į šalį savo neapykantą ir išdidumą, kad būtų drauge.
Labai keista, kad šiuo atveju Kardenas buvo tas, kuris pirmasis žengė žingsnius link jų laimės, pirmasis ištarė tuos tris gražius žodžius, pirmasis, kuris dėl Džudės nusiėmė karūną. Nors aš visiškai suprantu ir Džudės perspektyvą. Kardenas ją apgavo. Bet net ir apgavystėje širdžiai neįsakysi. Todėl, kad ir kaip ji jo nekentė, nenorėjo apie jį galvoti ar linkėti jam gero, meilė su žmogumi ar fėja daro keistus dalykus – atima blaivų mąstymą ir paverčia tave aklu. Nors mano manymu, jiems meilė suteikė stiprybės. Stiprybės kovoti ir pasielgti teisingai.
Spėju, jaučiat iš mano rašymo, kad šioje knygoje meilė tarp veikėjų buvo stipriau juntama, nes negaliu nustoti rašyti apie meilės reikšmę.
Kas dar išdavė, kad jie pagaliau leidžia sau jausti? Galbūt labiausiai iš Kardeno. Jis, pasitelkęs savo žemės magiją, bandė susigrąžinti savo mylimąją, atpažino ją net tada, kai ji apsimetė savo seserimi. Taip pat, rizikuodamas savo gyvybe, keliavo gelbėti Džudės iš priešo rankų. Pasinaudodamas savo galia sulygino jų valdymo galias – padarė juos lygius. Na, o Džudė taip pat ne kartą rizikavo, kad tik jam viskas būtų gerai, vos pati nežuvo. Tapo tokia karaliene ir valdove, kad apsaugotų jį nuo tų, kurie norėjo jį valdyti. Priimdama sprendimus išgelbėjo jį. Manau, galima sakyti, kad jie išgelbėjo vienas kitą.
Taip, šioje knygoje nebuvo bučinių, prisilietimų ar kitų didelės aistros požymių. Bet jų meilę ir atsidavimą buvo galima rasti per kovą, ištikimybę ir pasiaukojimą. O šiuo atveju tai labai sustiprino jų ryšį. Aišku, nebūčiau supykusi, jeigu būtų buvę daugiau virpulį keliančių momentų, tačiau skaitant šią knygą jų taip ir nepasigedau. Man jų meilė pasirodė trapi, skaudi, bet kartu labai stipri ir pasiaukojanti.
Draugystės ir šeimos ryšys juntamas stipriau nei bet kada
Pamenate, kad aprašydama antrąją dalį teigiau, jog pasigedau šeimos ryšio? Jaučiau, kad jis nustumtas į antrą ar net trečią vietą. Na, skaitant šią dalį atrodo taip, lyg mano priekaištai buvo išgirsti.
Man labai patiko, kad knyga prasidėjo nuo seserų ryšio. Kad jos, net būdamos skirtingose pusėse ir kupinos nuoskaudų bei išdavysčių, vis tiek dėl viena kitos rizikuoja savo gyvybėmis. Šioje dalyje labai jautėsi, koks stiprus yra trijų seserų ryšys – jos buvo pasiruošusios dėl viena kitos padaryti viską. Buvo šilta viduje skaitant apie jas.
Toliau – ryšys tarp dvynių ir Medoko. Kaip stipriai buvo galima suprasti, kad Medokas vis dar myli abi dukras, tačiau vertina tik Tariną, o Džudę galėtų paaukoti vilkams (mažai trūko, kad taip ir nutiktų). Buvo skaudu tai skaityti, nes jis augino jas vienodai ir netgi buvo galima manyti, kad tarp Medoko ir Džudės buvo stipresnis ryšys, nes jie buvo panašūs. Bet galbūt tas ryšys buvo trapus, nes jie buvo per panašūs – žinojo vienas kito silpnybes ir kaip nugalėti priešininką. Žinojo, kas yra valdžia, ir jos norėjo. O kovoti su mylima būtybe, kuri tave užaugino, yra daug sunkiau negu su priešu, kuris tavęs nekenčia visą gyvenimą.
Šioje paantraštėje užsiminiau ir apie draugystę – jos tikrai buvo. Labiausiai tarp Džudės ir Šešėlinio dvaro. Buvo nuostabu matyti, kaip jų bendras tikslas išaugino juos į draugystę, į šeimą, kurios jie niekada neturėjo.
Taip pat man patiko, kad Hetera, Vivės mergina, turėjo gražų ir gilų ryšį su dvynėmis, ypač su Džude. Jautėsi, kad jų draugystė nuoširdi ir ateityje bus labai stipri.
Ko man galbūt trūko – kad būtų parodytas Kardeno liūdesys dėl savo draugų, dėl fėjų, kurie visą gyvenimą buvo šalia jo. Džudės ir jos artimųjų ryšys sustiprėjo, o Kardeno ir jo draugų buvo sunaikintas. Nežinau, koks to buvo tikslas, bet manau, buvo galima nors trumpam parodyti Kardeno gedulą.
Bet apskritai kalbant, man patiko, kokie stiprūs ir gilūs yra ryšiai tarp visų veikėjų.
Aš verkiau
Jau turėtumėte žinoti, kad jeigu verkiu skaitydama knygą, reiškia, ji mane palietė giliai. Dar dabar atsimenu, kad gulėjau ryte lovoje, saulė už lango šviečia, o aš žliumbiu. Geras vaizdelis. Bet tokia jau esu. Jeigu tik jautri vieta, meilės prisipažinimas arba liūdna vieta – aš verkiu. Ir jeigu jau verkiu, tai knygą jau įvertinau 5 žvaigždutėmis. Tokios yra mano pačios taisyklės – jeigu verkiu, dažnu atveju knyga gaus aukščiausią įvertinimą.
Pirmąsias dvi dalis įvertinau žemiau, nes man vis kažko trūkdavo, nebūdavo taip gilu, kaip norėdavau. O ši dalis turėjo viską, ko aš norėjau, ko man reikėjo: meilės, liūdesio, skausmo, šeimos, draugystės ir intrigos iki paskutinio puslapio. Pamilau šią knygų seriją ir išverkiau savo sekmadienio ryto ašaras.
Juokingiausia, kad esu perskaičiusi tiek knygų ir žinau, jog dauguma jų baigiasi laimingai. Tačiau skaitant paskutinius knygos procentus buvau įsitikinusi, kad laimės čia nebus, o bus visiška tragedija. Todėl patikėkite, kaip aš apsidžiaugiau, kad pabaigoje jie visi valgė skanias picas.
Taigi nežinau, ką daugiau galiu pridurti. Trilogija mane pakerėjo iki širdies gelmių ir paliko savo įspaudą. Todėl labai labai jums rekomenduoju šią pasaką, kuri neleis atsitraukti ir kvies versti puslapius arba žiūrėti, kaip tirpsta „Kindle“ procentai. Tikiuosi, kad tuos, kurie skaitys, šios knygos pakerės taip, kaip sužavėjo mane, ir pasiliks jūsų galvose ir širdyse dar kurį laiką.
Komentarai
Rašyti komentarą