Jūs neįsivaizduojate, kaip buvau pasiilgusi fantastinių knygų. Man patiko skaityti visus romanus, trilerius ar kitus žanrus, bet kaip aš buvau pasiilgusi magiško pasaulio. Todėl, pradėjusi skaityti Holly Black „Žiaurųjį princą“ – pirmąją trilogijos dalį – pasijaučiau lyg būčiau grįžusi namo. Tie pirmi skyriai, kur kalbama, jog pagrindinę veikėją supa fėjos, goblinai, raudonkepuriai, nykštukai, niksės, fėjų princai ir princesės, buvo tarsi gaivus oro gurkšnis. Viskas buvo pažįstama ir matyta. Nesinorėjo paleisti knygos iš rankų. Netgi važiuodama autobusu į paskaitas skaitydavau, nors tai darau retai, nes mane pykina skaitant viešajame transporte. Tačiau taip buvau pasiilgusi tos netikrovės, fėjų, magiškų dalykų, kad pykinimas nerūpėjo. Bet užteks apie mano susižavėjimą – keliaukime prie apžvalgos.
Knygos pasaulis – magiškas ir nuostabus
Jau minėjau įžangoje, kad fėjų pasaulis grąžino mane namo, todėl blogų komentarų apie tai neturiu. Man patiko absoliučiai viskas – nuo sukurto pasaulio iki pagrindinių veikėjų.
Nežinau, ar esu kada minėjusi, bet turiu labai gilią ir ryškią vaizduotę. Todėl man labai lengva galvoje sukurti, kaip viskas atrodo. Aišku, padeda ir tai, kad tai populiari knygų serija, tad yra sukurta daug fan art. Prie ko vedu – galvoje susikūriau nuostabius fėjų šalies vaizdinius ir visas ten gyvenančias būtybes. Aišku, tai nebūtų lengva, jeigu autorė nebūtų sukūrusi jų taip nuostabiai, ryškiai ir su mažiausiomis detalėmis (ir vertimas tikrai buvo neblogas). Todėl sukurtam pasauliui ir būtybėms duodu visas 5 žvaigždutes ir net daugiau.
Jei nuoširdžiai, įpusėjus knygai galvojau, ar tikrai aš ne per gerai vertinu sukurtą pasaulį, nes buvau išsiilgusi magiškų vietovių. Bet dabar, skaitydama antrą dalį, tikrai galiu patikinti, kad mano vertinimas atitinka – pasaulis magiškas ir nuostabus.
Dabar apie veikėjus. Kas man patiko – kad visi knygos veikėjai turėjo savo personas, savo charakterius, skirtingas išvaizdas ir mąstyseną. Toks dalykas, kai visi veikėjai yra labai skirtingi, mano manymu, duoda knygai žavesio. Antra, aš džiaugiuosi, kad knygoje fėjos paliktos kaip žiaurios būtybės, nes tokia yra tiesa – jos nėra draugiškos ar švelnios, ypač žmonėms. Jos šaltakraujės, bet kartu ir jautresnės negu žmonės (bent jau tokia mano patirtis skaitant knygas apie fėjas). Tas gal ir keisčiausia – jos šaltos, žiaurios, bet jų emocijos yra kelis kartus stipresnės negu žmogaus. Todėl Džudei buvo lengva manipuliuoti Kardeno jausmais, bet, žinoma, jam buvo lengva manipuliuoti ir josiais, nes žmonės negali neįsimylėti fėjų – jie negali atsispirti jų grožiui. Todėl man labai patiko, kad ne tik žmonės nėra atsparūs fėjoms, bet ir fėjos nėra atsparios žmonių žavesiui.
Dar kalbant apie veikėjus – jau tikriausiai minėjau, bet kas buvo tobula, kad kiekvieno veikėjo išvaizda apibūdinta labai smulkiai ir labai vaizdingai: lapės šypsena, varno juodumo plaukai, katiniškos akys ir dar daugybė kitų detalių. Tai padeda dar labiau įsijausti į knygą ir įsivaizduoti, kaip veikėjai atrodo.
Galėčiau dar vardinti ir vardinti, kaip šis pasaulis mane apkerėjo. Tuoj pradėsiu galvoti, ar tik tarp eilučių nėra fėjų apžavų, kurie lengvai paveikia žmonių protus. Nesakau, kad dėl to supykčiau, bet... negražu manipuliuoti merginos protu, kai ji taip išsiilgusi fantastikos pasaulio. Juokauju, žinoma. Bet sakau tiesą – apie sukurtą pasaulį turiu tik geriausius atsiliepimus.
Pagaliau tikras enemies to lovers
Tikriausiai niekur nėra geresnio enemies to lovers negu fantastinėse knygose tarp žmonių merginos ir fėjų princo. Žinau, kad norėsite ginčytis, nes šitas žanras yra nuostabiausias ir ryškiausias dark romance knygose. Tačiau, kad ir kaip mėgstu dark romance enemies to lovers veikėjų santykius, man asmeniškai nieko nėra geriau nei du žmonės, kurie iš prigimties turi nekęsti vienas kito, tačiau niekaip negali nustoti galvoti vienas apie kitą ir dėl to dar labiau vienas kito nekenčia. Aš čia jau taip minimaliai atskleidžiu protagonistų situaciją (nors tikriausiai dauguma jūsų yra skaitę šią istoriją, o kas ne – matėte legendines jų citatas).
Džudės ir Kardeno santykiai labai miglotai vystėsi. Jis buvo žiaurus fėjų princas: girtuokliaujantis, nepagarbus, nešvankus, nekenčiantis žmonių ir norintis paversti Džudės gyvenimą pragaru (nors kartais atrodė, kad jis taip elgiasi, nes nori ją apsaugoti – citata viršuje). Na, o Džudė – žmonių mergina, užauginta fėjų pasaulyje, norinti įrodyti, kad yra verta būti šalia aukštuomenės fėjų ir peilį nešiojanti kaip aksesuarą. Na ir, žinoma, nenorėdama – o gal ir norėdama – suviliojo fėjų princą ir pradėjo juo labai žiauriai manipuliuoti. Todėl klausimas: ar knyga neturėtų vadintis „Žiaurioji žmonių mergina“? Bet gal „Žiaurusis princas“ geriau skamba.
Vienas dalykas prieš plačiau apie enemies to lovers: dar kur nors pamatysiu, kad Kardenas vaizduojamas kaip pliušinis princas – liepsiu perskaityti knygas dar po tris kartus. Nes taip jis pats pasakė, kad nėra žudikas, tačiau jis yra žiaurus, piktas ir dar fėja. O fėjos NIEKADA nebūna minkštos, geros ar švelnios. Ypač fėjų princai. Taip kad „Cruel Prince“ fandom turi iš naujo skaityti knygas.
Pripažinsiu, kad taip gali atrodyti, nes Džudė turi stiprią asmenybę ir sugebėjo suplanuoti, kad Kardenas paklustų jai, tačiau nors ir nemoka kautis ir negali panaudoti prieš ją magijos – jis galėjo rasti šimtus milijonų būdų, kaip kitaip ją sužeisti, jeigu būtų norėjęs. Ir aš dar nekalbu apie antrą dalį, apie Džudės komentarus apie Kardeną (šitą pastraipą pratęsiu aprašinėdama antrą dalį).
O dabar apie jų santykius. Jau seniai buvau skaičiusi tokį gerą enemies to lovers. Aš, pradėdama skaityti knygą, žinojau, kad Kardenas yra pagrindinis love interest, ir labai kankinausi pačioje pradžioje, kai jis žiauriai (tas žodis) su ja elgėsi, nerodė jai jokio rūpesčio ar pasigailėjimo. Todėl buvo sunku jį pamėgti, nors jo išvaizda yra pasakiška: juodi plaukai, tamsios akys, aukštas ir dar princas. Bet tikriausiai knyga pavykusi, jeigu nuo pat pradžių buvo sunku pamėgti pagrindinį Džudės mylimąjį. Todėl jų enemies momentai yra nuostabūs – 5 žvaigždutės.
Bet žinot, kodėl nuimu vieną žvaigždutę? Nes judviejų scenų kartu yra tiek mažai. Todėl skaitydama tuos jų trupinius kartu vertinau kiekvieną eilutę, žodį ir perskaitydavau po kelis kartus, nes žinojau, kad iki kito intensyvaus jų momento reikės laukti skyrių ar du. O mane tas laukimas žudė.
Todėl tikriausiai ir daviau šiai knygai 4 žvaigždeles, nes man trūko daugiau scenų, momentų tarp protagonistų. Man trūko daugiau virpuliukų, drugelių ar raudonavimo. Jų buvo, bet tikrai galėjo būti daugiau. Bet Kardeną pamilau ir jį galima įrašyti į mano book boyfriend sąrašą.
Šeimos tema
Vienas gražiausių dalykų visoje istorijoje yra šeimos santykiai. Labiausiai žavi tas skirtumas tarp pagrindinių veikėjų ryšio su šeima.
Džudė su seserimis atvyko į fėjų pasaulį gyventi su žmogumi, kuris buvo atsakingas už jų tėvų mirtį. Nors iš pradžių jos to nenorėjo, per daugelį metų jį pamilo ir vertino jo pamokas. O jis savotiškai mylėjo ir augino jas, nors to neprivalėjo daryti. Tačiau meilė dvynių ir jo pirmagimės motinai buvo stipresnė nei keršto ar mirties troškimas. Jis jas priėmė, nors Džudė ir jos dvynė buvo žmonės, ir elgėsi su jomis lyg jos būtų lygios. Savotiškai jas saugojo, norėjo joms geriausio. Taip pat gražus ryšys ir tarp seserų, kurios, nepaisant visų nelaimių, yra šalia viena kitos. Na, bent jau Vivė, vyriausia sesuo, yra. Tarina kitokia, bet savotiškai ji bandė padėti savo dvynei ir ją mylėjo.
O Kardeno šeima – visai kitokia. Jis turėjo tiek daug brolių ir seserų, bet visi jo nekentė. Tai tikriausiai dar kartą parodo, kokios šaltos gali būti fėjos ir kodėl Kardenas tapo toks žiaurus. Jis nebuvo mylimas: visi manė, kad jis niekam tikęs, tėvas jo nekentė, o broliai ir seserys laikė jį jaunesniuoju broliuku, kuris nieko nesugeba. Blogiausia, kad jį paliko kentėti šalia vyriausiojo brolio. Dėl to man skaudu, nes iš dalies galima suprasti ir net pateisinti, kodėl jis elgiasi vienaip ar kitaip.
Ir tas silpnumas, apie kurį kalba fanai, atsiranda ne dėl to, kad jis silpnas, o dėl baimės, kad nebus priimtas.
POLITIKA
Tikriausiai, kai buvau jaunesnė ir dar nestudijavau žurnalistikos, kuri mane skatina domėtis politiniu pasauliu, skaitydama knygas neatkreipdavau dėmesio, kiek jose daug politikos. Pirmą kartą tai pastebėjau skaitydama Leigh Bardugo „King of Scars“ dvilogiją ir nuo to laiko politiką pastebiu kiekvienoje fantastinėje knygoje.
Romanuose, trileriuose, dark romance ar kituose žanruose politikos yra, tačiau ji nėra tokia ryški kaip fantastiniuose pasauliuose. Juose kovoja dvarai, karaliai ir princai, kurie realybėje atstovauja tam tikras šalis ar jų lyderius. Vandens ir žemės tautos atstovauja žmonių tautas, jų priešingybes ir nesutarimus. Ir kai giliau žvelgi, labai pastebi šiuos dalykus. Kol kas dar nežinau, ar man patinka, kad realūs dalykai veržiasi į mano saugų knygų pasaulį, ar man patinka, kad pastebiu tiek daug dalykų fiction knygose.
Tikriausiai, kai daugiau perskaitysiu, galėsiu su jumis padiskutuoti šiuo klausimu.
Pačią istoriją vertinu aukštai
Negaliu duoti šiai knygai aukščiausio įvertinimo, nes, pirma, kaip minėjau, man trūko romantikos – daugiau scenų tarp veikėjų: pavydo, skausmo, kentėjimo, aistros. Bet viskas gerai – aš suprantu, kad autorės gal nebuvo toks tikslas. Antra, blogai skamba, bet ji man labai lengvai skaitėsi. Turėčiau džiaugtis dėl to, nes greičiau galiu pasinerti į kitą dalį, bet man norėjosi sutrikimo momentų, kai tektų pasidėti knygą ir pamąstyti, kodėl vyksta vienas ar kitas dalykas. Deja, to trūko. Skaičiau, mėgavausi knyga, ji mane 100 % įtraukė, bet norėjosi nesuvokti kai kurių dalykų, kurie būtų paaiškinti tik kitose dalyse.
Bet kalbant ne apie detales – likau sužavėta, pakerėta ir laukiu nesulaukiu pabaigti antrąją dalį ir pasinerti į trečią. Labai man patiko pirmoji dalis, nes galėjau atsijungti ir negalvoti, kas vyksta aplinkui ar kad man reikia kur nors ruoštis. Kiekvieno ryto laukiau, nes žinojau, kad turiu sau leisti pusvalandį prie pusryčių ir arbatos puodelio paskaityti skyrių, du, o gal net tris.
O jeigu dar užsimenant kelias detales, ar geriau – akimirką. Tai nesitikėjau pabaigos. Nesitikėjau, kad Džudė sugalvos apversti visą planą aukštyn kojomis ir apgauti fėjų princą, kad jis jai paklustų vienerius metus ir vieną dieną. O gal antroje dalyje jis sutiks būti jos „marionete“ ir ilgiau? Hope so.
Taigi, rekomenduoju suteikti šiai istorijai šansą! Pirma, jeigu trokštate atitrūkti nuo realybės – ji kaip tik jums. Norite puikaus enemies to lovers – Džudė, Kardenas ir peiliai. Pasiilgote fėjų, magijos – čia rasite visko su kaupu. Norite naujo book boyfriend – Kardenas jūsų paslaugoms. Mano patarimas – skaitykite ir mėgaukitės.
Komentarai
Rašyti komentarą