Šiais metais jau galima sakyti ketvirta knyga (jeigu priskaičiuotume „Rule of Wolves“ istoriją), kurią skaitau, nes buvo išleistas jos filmas. Mąsčiau taip daryti visus metus, bet pasiilgau fantastinių istorijų, todėl teks šitą grandinės tęsimą pasilikti vasaros laikotarpiui, kuomet pereisiu skaityti tik romanus.
Taigi, o dabar apie Emily Brontë romaną „Vėtrų kalnas“. Filmas man asmeniškai labai patiko, tikriausiai daugiausiai dėl to, kad ten vaidino nuostabaus grožio aktoriai (Jacob Elordi – pasakykit, kad jis ne mano vienos silpnybė...). Kadangi filmas mane taip sužavėjo, maniau, kad ir knyga pritrauks taip, jog negalėsiu atsitraukti. Deja, teko nusivilti. Knyga parašyta gerai, kaip to meto kūriniui, tačiau labai daug neaiškumų. Man nepatiko rašymo stilius ir apskritai tai, kaip vystėsi siužetas. Bet apie kiekvieną punktą plačiau apačioje.
Man kyla klausimas, kodėl buvo pasirinktas būtent toks rašymo stilius?
Aš kalbu apie tą faktą, kad visa istorija pasakojama iš tarnaitės perspektyvos. Nu kodėl? Skaityti iš žmogaus perspektyvos, kuris nedalyvauja visuose įvykiuose, gadina visą istoriją. O žinote kodėl? Nes aš jaučiau ir mačiau tik tarnaitės emocijas. Galėjau susidaryti nuomonę apie Hitklifo ir Ketės bei jų vaikų istoriją tik taip, kaip ji pateikia faktus.
Man nepatiko, kad negalėjau žinoti, kaip jaučiasi pats Hitklifas ar Ketė, ar jų vaikai. Man trūko to. Man trūko žinių, skausmo, emocijų. Daugelis dalykų, kurie man atrodė labai svarbūs, tarnaitės žodžiais buvo labai sumenkinti ar netgi nereikšmingi.
Aš labai norėjau žinoti, kaip jautėsi Ketė, kai Hitklifas vedė jos vyro seserį, ar kai nepasirodė pas ją. Norėjau žinoti, kaip jautėsi Hitklifas po savo mylimosios mirties ar kai jo žmona paliko jį su dar negimusiu sūnumi. Man trūko pagrindinių veikėjų perspektyvos, nes tarnaitė papasakojo faktus, papasakojo emocijas, kurias ji pati išgyveno, ir tai, kaip ji manė, kad kiti išgyveno. Bet ji negalėjo žinoti, kaip pagrindiniai veikėjai jautėsi viduje.
Žinau, galbūt negalima sakyti blogų komentarų, nes ši knyga parašyta seniai. Dar esu girdėjusi, kad šios knygos vertimas yra labai prastas. Galbūt negaliu vertinti šios knygos labai žemai, nes esu pratusi prie kitokio rašymo stiliaus. Bet vis tiek noriu išsakyti savo nuomonę. Mano manymu, ši knyga galėjo turėti dar daugiau potencialo, jeigu būtų buvusi parašyta ne iš tarnaitės pusės, o iš pagrindinių veikėjų.
Labai daug neaiškumų
Galbūt vėl kabinėsiuosi prie dalykų, kuriuos lemia vertimas arba faktas, kad knyga parašyta ne šiuolaikiniais laikais, bet vis tiek man kilo labai daug klausimų dėl kai kurių vietų.
SPOILER ALERT (nors, jeigu matėte filmą, nieko naujo nepasakysiu).
Vyresniosios Katerinos mirtis. Aš nuoširdžiai nesupratau, kodėl ji mirė. Ji lyg ir sirgo, todėl visą laiką maniau, kad jos mirtis knygoje yra panaši kaip ir filme – kraujo uždegimas ar užkrėtimas. Bet kuo toliau skaičiau, supratau, kad ji laukėsi, kai sirgo, bet tai nebuvo paminėta nė karto knygoje. Tik tada, kai ji jau buvo mirusi, atsirado vaikas. Ir pasirodo, ji mirė gimdydama, o ne nuo kraujo uždegimo ar persileidimo.
Ir man kyla klausimai: kada ji sužinojo, kad laukiasi – prieš susirgdama ar jau sirgdama; kaip ji sugebėjo išnešioti vaiką sunkiai sirgdama; ir tikriausiai svarbiausias klausimas – kur tie jos devyni laukimo mėnesiai? Pasirodo, autorė (arba tarnaitė) nusprendė, kad tokie dalykai yra nesvarbūs ir mums reikia tik žinoti, kad ji mirė gimdydama.
Antras dalykas – galbūt istoriškai tokie dalykai buvo normalūs, bet man asmeniškai tai skamba labai kaip kraujomaiša ar kažkas nenormalaus. Katerinos dukra Ketė buvo kartu su savo dviem pusbroliais. Ir, kaip galima suprasti, jie buvo ją įsimylėję, o ji – juos. Ji už abiejų ištekėjo, ir visiems kitiems veikėjams tai buvo pats normaliausias dalykas, lyg to ir reikėjo tikėtis.
Man, kaip šiuolaikiniam žmogui, tai skaityti buvo labai nejauku ir keista, nes negaliu įsivaizduoti tokių dalykų. Bet vėlgi – tais laikais tokios santuokos tikriausiai buvo normalesnės.
Trečia – labai neaišku, kaip vystėsi viskas tarp Hitklifo ir Katerinos vyro sesers (atleiskit, nepamenu vardo). Kada jie susitikdavo, kada jis jai pasipiršo, kada ją išsivedė, kodėl išsivedė? Tada kur jie buvo išvykę kelioms savaitėms ar mėnesiams (jau tiksliai nepamenu), kodėl buvo išvykę ir kodėl grįžo?
Na, čia gal aišku – Hitklifas norėjo paerzinti Kateriną ir būti šalia jos. Bet tada kyla klausimas: kaip Hitklifas galėjo savo žmonai su vaiku leisti pabėgti ir apsigyventi kitur? Kokios emocijos pas jį buvo, kai jis neberado jos namie?
Tiek daug klausimų ir neaiškumų jų istorijoje, kad net nervuoja. Ir tikriausiai tiek daug neaiškumo yra todėl, kad negalime pamatyti istorijos iš Hitklifo perspektyvos, o tik iš tarnaitės, kuri jo vengė kaip velnio.
Tikriausiai galėčiau vardinti ir vardinti momentus, kuriems, mano manymu, trūko aiškumo ir gylio, bet nenoriu labai plėstis ir nenoriu jums visko išpasakoti.
Tai ne graži meilės istorija – tai tragedija
Pastebėjau, kad labai daug kur rašoma, jog tai „viena gražiausių meilės istorijų“. Tikriausiai daugelis nesupranta, ką reiškia teiginys „graži meilės istorija“ – tai istorija, kuri turi laimingą pabaigą. Todėl nepykit, jeigu pasakysiu, kad negaliu sutikti, jog ši istorija turi „gyveno ilgai ir laimingai“ pabaigą.
Ši istorija turi tragišką pabaigą, todėl man tai viena tragiškiausių meilės istorijų (plius – toksiškiausių).
Pripažinsiu, galbūt pati knygos pabaiga ir yra graži bei laiminga, bet aš daugiau kalbu apie Hitklifo ir Katerinos istoriją, kuri, kaip jau daugelis žinote, pasibaigė skaudžiai. Bet kalbu ne tik apie jų istorijos pabaigą – kalbu ir apie pradžią bei vidurį.
Jie niekada neturėjo laimingos pradžios, džiaugsmingo vidurio ar amžinosios pabaigos. Ne. Jie gyveno skausme, keršte, toksiškume – visose neigiamose emocijose. Bet netgi tuose jausmuose jie rado vienas kitam daug meilės ir aistros.
Apskritai tai nėra pavyzdinga meilės istorija, kurią pasakotum, jei norėtum parodyti, kokia meilė yra magiška. Šią istoriją galima pasakoti kaip pamoką, kurios niekas neturėtų išgyventi.
Bet jeigu žiūrėtume iš kitos pusės, tai kaip Romeo ir Džuljeta – viena gražiausių meilės istorijų, kuri turi tragiškiausią pabaigą. Hitklifas ir Katerina mylėjo vienas kitą, tačiau buvo milijonas priežasčių, kodėl jie negalėjo būti kartu. Todėl iš to negalėjimo jie kankinosi ir kankino vienas kitą. Kerštavo. Engė. Bet pabaigoje norėjo būti tik drauge. Galiausiai jų noras išsipildė, jeigu galima taip sakyti.
Tikriausiai pastebėjote, kad daug rašau apie pagrindinių veikėjų emocijas, nors pradžioje teigiau, kad jų nejutau. Nemelavau – jos buvo juntamos tik taip, kaip jas apibūdino tarnaitė. Tačiau aš kalbu ne apie knygos emocijas, o apie filmo.
Labai džiaugiuosi, kad pirmiausia mačiau filmą, nes man buvo lengviau pajusti skausmą, matyti aktorių veidus skaitant įvairias scenas. Tik taip aš iš dalies supratau, ką jie jautė.
Įvertinau 3 žvaigždutėmis
Ilgai galvojau, kokį įvertinimą duoti šiai knygai. Tikrai žinojau, kad penkių ar keturių žvaigždučių ji nėra verta. Vienetukas yra per mažai, todėl rinkausi tarp dviejų ir trijų žvaigždučių.
Aš labai mėgstu įvertinti knygas kiek įmanoma aukščiau, nes jos vis tiek kažkiek palietė mane. Ir ši knyga palietė – mažai, bet kažkur giliai širdyje supratau tuos išgyvenimus. Todėl pasirinkau tris žvaigždeles.
Ar rekomenduočiau šią knygą? Tikriausiai taip. Rekomenduočiau visas knygas perskaityti, nes iš kiekvienos galima ko nors išmokti, o kitiems tai netgi bus „pati gražiausia meilės istorija“. Todėl skaitykite šią istoriją, tik mano patarimas – pirmiausia pažiūrėkite filmą.
Komentarai
Rašyti komentarą