Neatsimenu, kada taip greitai „valgiau“ knygų seriją, bet Holly Black antrąją trilogijos dalį „Klastingas karalius“ perskaičiau daug greičiau, nei tikėjausi. Na, gal ir žinojau, jog greitai perskaitysiu, nes knygos nepaleidau iš rankų: skaičiau ryte, valgydama pusryčius, pietus ar vakarienę. Aš netgi pradėjau naują serialą, bet jo peržiūrėjau vos tris serijas, nes niekaip nepadėjau savo Kindle į šoną. Bet labai džiaugiuosi, kad skaitymas į mano greitai besisukantį gyvenimą grįžo su trenksmu ir labai tikiuosi, kad noras „valgyti“ istorijas greitu metu niekur nedings. Kadangi iki vasaros planuoju pasinerti tik į skirtingus fantastikos pasaulius, tai užsidegimas skaityti neturėtų dingti, nes, kaip jau minėjau aname įraše, buvau nežmoniškai pasiilgusi fantastikos, magijos, fėjų ir kitų mitinių būtybių. O jų antroje trilogijos dalyje tikrai netrūko.
Kas man patinka šioje knygų serijoje, kad kiekvienos knygos pavadinimai taip puikiai atitinka istoriją. Pirmos dalies pavadinimas bando mums pranešti, kad Kardenas yra žiaurus (o ne minkštas ir nieko nesugebantis, kaip didelė dalis fanų mano), o antrosios dalies pavadinimas tik dar kartą įrodo, kad niekada negalima nuvertinti fėjų princo, o ypač karaliaus.
Nenoriu nieko spoilinti, bet pabaigos visiškai nesitikėjau. Visos knygos metu Kardenas buvo vaizduojamas kaip Džudės marionetė, bet keliaujant link istorijos pabaigos galima suprasti, kad jis tiesiog jai leido tai daryti. Na taip, jis buvo susaistytas priesaika, bet ne kartą Džudė pasakė, kad jis, norėdamas, galėjo ją klastingai apgauti (matot, ką padariau :D). Bet neapgavo (tik pabaigoje), nes pasitikėjo ja ir tikriausiai iš dalies mylėjo, bet apie tai vėliau.
Na, o toliau apie pabaigą. Mane nustebino ne tik Kardeno poelgis, bet ir tai, koks jis yra galingas, nors niekada to neparodė. Tai galbūt yra todėl, nes pats nežinojo, ką sugeba, arba tiesiog nenorėjo pripažinti, kad gali valdyti netgi jūros žemę. Bet pabaigoje taip vadinama Džudės marionetė parodė, kad jis yra stiprus, žiaurus ir labai klastingas. Jeigu pamenat, praeitame įraše sakiau, jog grįšiu prie fanų formuojamos nuomonės, kad Kardenas yra silpnas. Pasikartosiu: TAI YRA NETIESA. Netgi Džudė ne kartą užsiminė, kad, sėdėdamas soste, žiūrėdamas tomis juodomis akimis, griežta laikysena ir klastinga šypsena, jis atrodo grėsmingai, ir ji jaučia jam baimę bei pagarbą, nors pati jį valdo. Aš iš dalies suprantu, kodėl žmonės taip mano, nes jis nerodo noro dalyvauti valdymo reikaluose, girtuokliauja, linksminasi, bet tam tikri momentai ir įvykiai turi priminti, kad jis yra žiaurus ir klastingas karalius, kuris jaučia didžiulę meilę, nors pats to dar nepripažįsta, savo valdytojai.
Taigi, nors daugelis dalykų knygoje yra greitai suprantami ir numatomi, bet Kardeno veiksmų tikrai nesitikėjau. Taip pat nesitikėjau dar vieno veikėjo sprendimų, bet apie juos nenoriu daug pasakoti, nes patys skaitydami tai pamatysite. Na, tikriausiai galiu atskleisti vieną citatą: „Kai kas, kuo pasitiki, jau tave išdavė.“ Džiaugiuosi, kad trečioje dalyje to veikėjo veiksmai pateisinami, nes man jis tikrai patiko ir atrodė nuoširdus.
Kur romantika?
Jau dabar žinau, kad ši knyga labiau skirta paaugliams, o ne suaugusiems, bet negi tikrai reikėjo parašyti tiek mažai romantiškų scenų? Pradžioje minėjau, kad nesikartosiu, bet aš tikrai negaliu nepaminėti, kad man vėl to trūko.
Aš labai tikėjausi, kad antroje dalyje Džudė ir Kardenas turės daugiau scenų drauge, nes, kaip ir dirba visą laiką drauge, randasi vienoje vietoje, bet, žinoma, Džudė valdė karalystę, o Kardenas tuo tarpu bala žino ką veikdavo. Jie netgi nesiginčydavo tiek daug, nesityčiodavo vienas iš kito. Man trūko gilesnių akių kontaktų, prisilietimų, kurie sužadintų virpuliukus. Nereikėjo tos didelės aistros, bet norėjosi daug daugiau tų minimalių momentų, kurie parodytų, kad jie negali atsitraukti vienas nuo kito.
O dar tas Džudės įsakymas suvilioti Nikasiją (povandeninės karalystės princesę) arba komentaras, kad pabučiavau tave, kad išmesčiau iš galvos. Tuo momentu ne tik Kardeno širdis plyšo, bet kartu ir mano. Bet tai tikriausiai viena geriausių jų akimirkų, nes tai parodė, kad jie vis dar enemies eroje ir stengiasi neparodyti vienas kitam gilesnių jausmų. Kad ir kaip skaudu buvo, bet ši vieta tikrai sukėlė stiprius jausmus mano viduje.
Na aišku, džiaugiuosi dar ir dėl to, kad Kardenas gelbėjo savo senešalę nuo priešų, nors tikrai galėjo ją palikti blogio rankose, nes tuomet jis būtų laisvas nuo jos. Bet tarp eilučių galima suprasti, kad jis negali be jos gyventi. Nors pabaigoje jo sprendimas galėtų labai paprieštarauti mano žodžiams, bet aš vis dar tikiu, kad jis tai padarė, nes norėjo kaip nors ją apsaugoti.
Bet vis tiek, kad ir kiek buvo tų gražių ir skaudžių protagonistų akimirkų, man labai trūko romantikos. Tai, žinoma, nepadarė istorijos neįdomios, nes knygą „surijau“, bet visada daug smagiau skaityti, kai yra meilės, aistros, bet aš bandau susitaikyti su šiuo faktu, jog šioje knygoje aš to nesulauksiu.
Kur dingo šeimos ryšys?
Kaip matot, skaitant antrąją dalį man kilo begalė klausimų. Daugelio jų nerašysiu, bet tikiuosi gauti atsakymus į juos skaitydama trečiąją dalį. Šiaip džiaugiuosi, kad jau skaitant antrąją dalį buvo paaiškinta daugelis dalykų, kurie buvo užsiminti pirmoje dalyje. Man patiko, kad buvo daugiau atskleista apie Kardeno praeitį, apie jo motiną ir kodėl jis yra toks, koks yra. Bet dar visų atsakymų nežinau ir laukiu nesulaukiu, kada trečioji dalis man viską atskleis. Šiuo metu, kai rašau, esu perskaičiusi pusę knygos, bet, deja, antrosios dalies pabaigos klastingas momentas vis dar nepaaiškintas, bet aš tikiu, kad autorė nebus palikusi mūsų nežinioje.
Pirmoje dalyje buvo labai stipriai juntamas ryšys tarp Džudės ir jos seserų, taip pat ryšys tarp jos ir Medoko (tėvas ir tėvų žudikas), tačiau antroje dalyje tas ryšys tarsi dingo. Aišku, dėl tam tikrų įvykių jų meilė ir pasitikėjimas vienas kitu truputį yra sutrūkinėjęs, bet aš nesitikėjau, kad bus tiek mažai momentų vienas su kitu. Tarp Džudės ir jos dvynės sesers Tarinos, kuri buvo jos širdis ir gyvenimas, santykis dingęs. Taip, suprantu, prie to prisidėjo fėjų vyras, bet norėjosi, kad jos bent jau konfliktuotųsi, spręstų savo santykius, tačiau nieko. Atrodo, kad šioje dalyje šeima buvo pamiršta, nustumta į antrą ar net trečią vietą.
Gal geriausiai buvo galima justi Džudės ir Medoko santykį, nes jie turėjo daugiau akimirkų kartu, kurios leido suprasti, kad tarp judviejų kibirkščiuoja žiežirbos, bet vis dar yra šiokia tokia meilė. Iki kol jie vienas kito visiškai neišdavė.
Na, o ryšio su Vive, vyresniąja seserimi, gal ir buvo galima tikėtis, kad nebus gilaus, nes ji apsigyveno mirtingųjų pasaulyje, kuriame Džudė retai kada lankėsi. Bet vis tiek buvo galima siųsti laiškus, kurie neleistų pamiršti šeimos svarbos.
Suprantu, kad šioje dalyje pagrindinis tikslas buvo išsaugoti karūną ir Kardeno galvą ant pečių, bet norėjosi giliau pamatyti jų šeimos santykį.
Daug ko man trūko, bet knyga pakerėjo
Tikrai jau pradėsiu tikėti, kad fėjos mane apžavėjo, kad taip susidomėčiau šia istorija. Žinoma, juokauju, bet mane labai žavi sukurtas šios istorijos pasaulis (va tau – nešnekėsiu apie magiško pasaulio grožį). Tikriausiai pagrindinis dalykas yra tas, kad seniai buvau skaičiusi fantastinių knygų seriją ir ilgėjausi to, kas yra pažįstama ir sava. Ir labai džiaugiuosi, kad knygos mane taip sužavėjo, kad negaliu daugiau apie nieką kitą galvoti.
Esu skaičiusi ir mačiusi daug komentarų apie šią trilogiją. Daugumai ji yra nuostabi, bet yra ir mažumos dalis, kuri sako, jog knygos neturi prasmės ar net logikos. Bet aš nemanau, kad apskritai galima sakyti, jog fantastinėse knygose yra logikos, nes jos nėra. Bet man asmeniškai labiau patinka pasinerti į pasaulį, kuris neturi nei logikos, nei realybės, negu į psichologinį romaną ar politikos vadovėlį. Nes patikėkit manimi – jie visi papasakos tą patį, tik skaityti apie fėjas daug smagiau.
Keista ironija, nes teigiu, jog knyga mane apkerėjo, bet nemėgstu gilintis į politiką. Tačiau, nors ir matau politinius dalykus, stengiuosi neimti jų į širdį ar į galvą, o tiesiog mėgautis nuostabiu skaitiniu. O ši knyga tokia ir yra – nuostabi ir nepakartojama. Todėl tikrai rekomenduoju jums jas perskaityti, jeigu dar neskaitėte.
Komentarai
Rašyti komentarą