Po pirmosios dalies iškart pasinėriau į antrąją Lauren Roberts trilogijos dalį „Reckless“, nes man reikėjo atsakymų į visus po pirmosios dalies iškilusius klausimus. Ir spėkit, ar antroji dalis į juos atsakė... Deja, bet ne. Antroji dalis tik iškėlė dar daugiau klausimų, į kuriuos mama mano pažadėjo, kad gausiu atsakymus perskaičiusi trečiąją dalį. Labai to tikiuosi, nes kol kas man taip viskas yra neaišku. O jau pabaiga... Bet apie viską plačiau šiame įraše.
Va čia buvo tikras enemies to lovers
Šioje dalyje tarp Payden ir Kai buvo tiek tension, buvo tiek neapykantos, skausmo, noro vienas kitą nužudyti, bet kartu ir stipriai apkabinti ir niekada nepaleisti. Čia jų istorija pasuko kitokiu kampu, kuris reikalavo daug skausmo, išdavysčių, pykčio ir noro, kad kitas kentėtų. Bet, žinoma, jų giliausios mintys, jų širdies gelmės ir sielos neleidžia skriausti vienas kito (gal ir nelabai tiesa, nes vienas kito kraują praliejo ne kartą ir ne du). Kad ir kaip jie, žiūrėdami vienas kitam į akis, sako, kad nekenčia vienas kito, nejaučia nieko, nerūpi kito savijauta, bet giliai viduje negali žiūrėti, kaip kitas kenčia, negali stebėti skausmo, ašarų ir sudaužytos širdies.
Visa ši dalis ir jų santykiai buvo tokie širdį draskantys. Šį kartą kūnas ir širdis virpėjo ne iš mielumo, bet plyšo iš skausmo. Buvo taip skaudu skaityti, kai du žmonės, skirti vienas kitam, negali būti drauge, nes to neleidžia visuomenė, išdavystės ir pareiga karalystei. Aguonų lauko vieta – skaudžiausia ir gražiausia vieta per dvi dalis, nes ten buvo tiek jausmų, tiek meilės, aistros, nors ir nebuvo ištarti tie trys žodeliai, tačiau jie buvo juntami skaitant tą sceną. Kai dabar pagalvoju, jie nė karto vienas kitam nepasakė, ką jaučia, o dabar to nebegali pasakyti, nes tai būtų išdavystė karaliui, broliui.
Protagonistų enemies to lovers žanras šioje knygoje buvo ne mielas, ne toks, kur lauktum, kada gi jie pagaliau prisipažins, ką vienas kitam jaučia. Ne, tai buvo nuolatinis skausmas ir netgi noras, kad jie liktų priešais, kad tik pabaiga būtų kitokia, jog paskutiniai pagrindinio veikėjo žodžiai nebūtų tokie žudantys.
Bet, jeigu kalbant apie viską bendrai, man labai patiko jų ryšys per visą knygą. Jų santykyje buvo tiek daug plot twistų, tiek daug netikėtų pirmųjų ir paskutinių momentų, kurie juos suartino labiau nei bet kada. Dabar skaitau trečiąją dalį ir prisiminiau Payden žodžius, kad jie buvo artimesni, kai buvo priešai, negu yra dabar, ir, deja, bet turiu su tuo sutikti.
Pabaiga...
Aš jau viduryje knygos įtariau, kad laukia būtent tokia pabaiga, bet bandžiau sau viduje meluoti, kad tikrai ne. Jis jos nekenčia, kodėl turėtų atiduoti jai karūną ir visą karalystę? Arba dar geresnis klausimas – kodėl turėtų taip kankinti savo brolį, kai žino, kad jis niekada negalės jos nekęsti, kad visada ją mylės, kentės matydamas juos kartu? Ta prasme, kodėl autorė taip turėjo sudaužyti visų skaitytojų širdis? Taip, aš suprantu, kad reikėjo trečios dalies, todėl knyga turėjo baigtis skaudžiai. Bet reikėjo taip skaudžiai ir su tokiais skaudžiais paskutiniais žodžiais?
Kai visą gyvenimą manė, kad jis yra nevertas meilės, kad yra monstras, žudikas, bet pagaliau rado moterį, kuri jį priima, palaiko, būna šalia, kai yra sunku. O galiausiai ji irgi yra atimama iš jo, ir dar taip skaudžiai. Jaučiu, jos mirtis nebūtų buvusi tokia skaudi, kai jis dabar turės visą gyvenimą būti šalia jos, bet nieko negalės padaryti – negalės laikyti už rankos, glostyti plaukų, skaičiuoti strazdanų, žiūrėti su meile į mėlynas jos akis. Bent jau akivaizdžiai to negalės daryti, turės slapstytis. Jų meilė yra tarsi nusikaltimas. Nuo kada meilė yra nusikaltimas? Taip, meilė skaudina, bet ji negali būti paslėpta, nes galiausiai ji ras, kaip išlįsti į paviršių.
O tai, tikiuosi, ir nutiks trečioje dalyje. Aš tikiu, kad jie ras savo laimingą pabaigą, nes po visko jie jos nusipelno. Payden ir Kai nusipelnė pabėgti nuo visų ir gyventi ramiai, be kraujo, mirčių ir košmarų. Gražuolė ir pabaisa nusipelno savo laimingos pabaigos. Ir jeigu jie jos negaus, būsiu labai pikta...
Jei norite daužyti savo širdis – skaitykite
Aš nežinau, ką dar galima pridurti apie šią knygą, neišspoilinant svarbiausių momentų ir detalių. Todėl galiu pasakyti, kad jei norite gniuždančios istorijos, perskaitykite pirmąją dalį, ir tada antroji labai stipriai sudaužys širdį. Bet ji verta to, ji verta ašarų, pykčio, kuris ateina perskaičius knygą. Ji verta kiekvienos emocijos, kuri užplūsta skaitant: meilės, aistros, liūdesio, kančios, skausmo, vilties, pykčio – visus šiuos jausmus galima patirti skaitant šią istoriją. Skaitant jų istoriją, nes šioje dalyje buvo labai daug papasakota apie jų praeitį, išgyvenimus, skausmus, kurie suartino veikėjus ir galiausiai skaudžiai išskyrė. Bet juk ryšys lieka, tiesa?
Mano patarimas – skaitykite šias knygas, nes jos vertos kiekvienos jūsų laisvos minutės, kiekvieno laisvo ryto, pietų pertraukos ar vakaro. Ji netgi verta jūsų nakties. Nuostabi istorija – pasakiška, magiška, įtraukianti ir žlugdanti, skaudinanti, bet kupina daug meilės ir netgi kruopelytės vilties, nes juk laimingas pabaigas gauna visi. Tikiuosi ir šiuo atveju, kad laiminga pabaiga dar pas juos ateis.
Komentarai
Rašyti komentarą