Šių metų mano tikslas – perskaityti kuo daugiau populiarių fantastinių knygų, ir dar niekada taip nesidžiaugiau užsibrėžtu tikslu. Kyla klausimas, kodėl? O gi todėl, nes dar nei viena nenuvylė. O Lauren Roberts pirmoji trilogijos dalis „Powerless“ stipriai veržiasi aukštyn į mano mėgstamiausių knygų serijų sąrašą.
Aš taip ilgai laukiau, kol turėsiu visas tris fizines knygas, kad galėčiau pradėti šitą seriją. Ačiū knygų mugei, jog pagaliau galėjau pasinerti į šį neapsakomai suktą, pavojingą ir įtraukiantį pasaulį. Skaitydama šią knygą gėriau kiekvieną puslapį, kiekvieną skyrių, sakinį ir žodį į save. Labiausiai, tai, žinoma, mėgavausi pagrindinių veikėjų „tu mano priešas, aš tavęs nenoriu, bet tu man rūpi ir negaliu matyti tavęs sužeisto“ – tai nuostabu. Ir visai nesistebiu, kad istorija susilaukė tiek daug populiarumo ir pripažinimo, nes ji verta tik liaupsių.
Jaučiau tiek daug virpuliukų
Skaitant šitą knygą buvo toks emocijų roller coaster, bet man taip patiko. Aš taip buvau pasiilgusi tokio gero enemies to lovers, erzinimo, žodžių žaidimų, uždraustos aistros, pavydo, vienas kito išbandymo... Galėčiau vardinti ir vardinti, kokie nuostabūs santykiai yra tarp Payden ir Kai.
Jų bendravimas visiškai atitiko mano fantastinių knygų couple santykius. Netgi jų susipažinimas epiškas. Pirmiausia, ji labai suktai jį suviliojo ir apvogė, o tada išgelbėjo jo kailį. Aišku, tai lėmė, kad ji papuolė į žaidynes, bet tai tik leido jiems abiem formuoti savo santykius, kurie, žinoma, kaip reikalauja fantastinių knygų taisyklės, neturi ateities, yra uždrausti ir labai pavojingi. Bet argi jie paiso draudimų ir bijo pavojaus? Aišku, kad ne.
Jų bendravimas man kėlė didžiulius virpuliukus – kas kelis puslapius turėdavau užversti knygą, pasijuokti, kojomis pamaskaluoti ir paraudonuoti, o tada kaip niekur nieko vėl grįžti prie skaitymo. Kaip aš dievinu tokius momentus, tokias knygas ir tokius nuostabiai parašytus veikėjus.
Niekur kol kas nemačiau, bet man atrodo, jų visi santykiai paremti dėmesio nukreipimu (distraction). Juk jų pažintis netgi prasidėjo dėmesio nukreipimu: Payden norėjo jį apvogti, todėl pasitelkė savo moterišką žavesį, kad jis sutriktų. O tada visoje likusioje knygoje pavojaus metu, skausmo metu, pykčio ar baimės metu jie bandydavo vienas kitą nuraminti prisilietimais, žodžių žaismu, erzinimu. Ir man tai būdavo geriausi momentai, ypatingai, kai jie patys tai pripažindavo.
Du dalykai man nepatiko protagonistų santykiuose. Pirmas – nebuvo pirmo bučinio... Jie turėjo tiek momentų drauge, kai veidai būdavo arti, kai kvėpuodavo vienu oru, bet kaskart juos sustabdydavo, nutraukdavo. Blogiausia, kai jie patys iš baimės bėgdavo vienas nuo kito. Bet kas man patiko – jog jis buvo pirmasis, kuris prisipažino, kad nori jos, kad nori būti jos ir tik jos. Žinoma, aš suprantu, kodėl Payden stengėsi vengti savo jausmų, nes ji turi paslaptį – ji nėra kaip jis. Ji paprasta, be magijos, o jis tai žinodamas ją nužudytų. Bent jau ji taip manė, bet pabaiga parodo kiek kitaip.
Ir tai antras dalykas, kuris mane nuliūdino – pabaiga. Aš negaliu patikėti, kad viskas taip apsivertė aukštyn kojomis, tiek buvo skausmo ir išdavystės, kad net nežinau, kaip jie ras kelią atgal vienas pas kitą. Gal truputį ne taip išsireiškiau sakydama, kad pabaiga man nepatiko. Ji man labai patiko, nustebino plot twistas, bet skaitant paskutinius 100 puslapių man norėjosi tik verkti ir verkti. Jų santykių pabaiga man netrukdė, nes juk yra dar dvi knygos. Ne, mane nuliūdino kita vieta, kurios, mano manymu, buvo galima išvengti, bet, žinoma, rašytojai mėgsta visada daužyti mūsų, skaitytojų, širdis. O maniškė pabaigoje dužo labai stipriai.
Kas skaitysit – nusiteikit, pabaiga žlugdanti...
Knygos idėja man pasirodė ir matyta, bet kartu ir originali
Iš pradžių istorijos idėja man pasirodė labai matyta. Man visa skurdžios merginos, tirono valdžia, žaidynės ir kaip visa istorija buvo statoma labai priminė „Bado žaidynes“. Ir sėdžiu, skaitau ir galvoju, ar gali būti, kad autorė labai rėmėsi jau šitiek apdovanojimų pelniusia istorija. Bet paskui viskas toliau vystėsi kitaip. Žaidynės, žiūrovų balsai ir jų pasirodymai buvo vieninteliai dalykai, kurie priminė „Bado žaidynių“ istoriją, bet visa kita buvo originalu.
Du magiški broliai princai ir viena paprasta mergina. Buvo netikėta, jog tai bus meilės trikampis, bet man visai patiko. Šiaip nelabai mėgstu šitą žanrą, nes visada yra baisu pasirinkti ne tą brolį, bet čia šitas labai puikiai tiko, nes siejosi su visa knygos idėja.
Toliau, kas man patiko, kad buvo tiek daug magijos. Kaip fantastikos mėgėjai, jos galėjo būti ir dar daugiau, bet užteko. Kas žavi – kad ne visi turėjo galių, ir todėl atsirado konfliktas. Elitas nori paprastųjų mirties, nes jie „naikina jų galias“, o paprasti nori lygybės ir įrodymo, kad karaliaus skleidžiamos idėjos yra melas.
Taigi, nors idėja truputį nukopijuota, bet viskas labai originaliai parašyta. Aišku, man yra sunku vertinti, nes nesu skaičiusi „Bado žaidynių“, bet lyginau pagal tai, kaip yra pastatytas filmas, ir sakau – panašumų buvo, bet istorija turi savo magijos.
Autorės kuriamas tekstas – magiškas
Kiek šioje knygoje yra nuostabių, poetiškų citatų. Norėčiau visas jas išsitatuiruoti savo atmintyje. Kai minėjau, kad skaitydama jaučiau tiek daug virpuliukų dėl veikėjų tension, tai skaitydama šiltas, širdį draskančias mintis jaučiau, kad visas kūnas nutirpsta ir atgimsta iš naujo. Tai nuostabiausias jausmas.
Jeigu Lauren Roberts kada nors sugalvotų išleisti savo poezijos knygelę, aš būčiau pirma eilėje ją nusipirkti. Nes rašytojos mintys yra hipnotizuojančios, jaučiamos giliai širdyje. Nemaniau, kad paprastus žodžius, kuriuos ištariame kasdien, galima paversti kažkuo gražiu ir nepamirštamu.
Nenoriu jums spoilinti visų momentų, bet noriu pasidalinti keliomis gražiausiomis vietomis:
- Her eyes are the color of the Shallows Sea's deepest corner, a clear shy as it begins to drift into night, the subtle shade of forget-me-not. And like the hottest flame, her eyes are blue and full of fire.
- His grat eyes are like chips of ice, shards of glass. Like both, his gaze is pointed and piercing. Cold yet captivating. Beautiful in the way only deadly things can be.
- She is the embodiment of a bad decision. The twin of danger and desire. The fine line between deadly and divine. And I can feel myself drowning.
- Remind me to make you smile like that again, when you aren't dying, and I have all the time in the world to memorize it.
Jau esu vieną vietą įkėlusi į socialinius tinklus – apie akis, apie mėlyną jų spalvą. Man taip gražu, kad jie vienas kito akis apibūdina kaip patį nuostabiausią dalyką.
Kaip yra tas pasakymas: „It’s always in the eyes“.
Kai ši knyga pradėjo populiarėti, man TikTok platformoje tiek metė jų citatų, ir aš niekaip nesupratau, kuo jos yra tokios ypatingos. Bet dabar suprantu, nes jos yra magiškos.
REKOMENDUOJU
Rekomenduoju šią knygą didžiosiomis raidėmis. Ir tai yra trečia knygų serija, kurią rekomenduoju didžiosiomis raidėmis. O tai yra todėl, nes ji verta kiekvienos jūsų greitai bėgančio laiko, kiekvienos minutės, kurią tik galite skirti. Skaitykite prie pusryčių, pietų ir vakarienės stalo ir neklausykit nieko, kas jums sako „pasidėk tą knygą, ji palauks“. Ne, ji nepalauks. Knyga taip įtraukia, kad negali nustoti skaityti, negali padėti jos į šalį. Visa istorija išvaiko visus miegus, todėl laisvai galite ją skaityti per visą naktį. Žinoma, juokauju – miegas yra svarbiau, bet iki kokių 2 ar 3 nakties galite skaityti.
O šiaip tai tikrai suteikite šiai istorijai šansą, nes ji, pažadu, jūsų nenuvils. Liksite pakerėti ir norėsite daugiau. Todėl iškart perskaitę pirmąją dalį imkite skaityti antrąją, kad neprarastumėte to jausmo, kurį jausite perskaitę pirmąją trilogijos dalį.
Skaitykite, palinkėsiu sėkmės keliaujant per šią istoriją!
Komentarai
Rašyti komentarą