Forever my undoing
Pirmiausia, didelis atsiprašymas, kad ši apžvalga atkeliauja tik po mėnesio, bet buvo tiek daug renginių organizavimo, studijų darbų, kad nebuvo laisvos minutės prisėsti aprašyti knygą ar pabaigti dabartinę... Buvo ilgas balandis ir dar ilgesnė gegužė...
Bet dabar apie knygą. Pagaliau pabaigiau Fearless trilogiją! Paskutinė serijos dalis buvo toks emocijų ir plot twistų „rollercoasteris“, kad nespėjau susigaudyti jausmuose ir visuose įvykiuose. Bet drįsčiau sakyti, kad paskutinė dalis – mano mėgstamiausia. Žinoma, tam yra dvi priežastys. Pirma – buvo atskleistos visos paslaptys, ir antra – pabaiga. Argi jai reikia daugiau komentarų? Nemanau. Kas skaitė, tas žino, kad pabaiga buvo tokia šilta ir graži, kad norėjosi išlieti laimės ašarėles.
O dabar apačioje truputį plačiau!
Buvo būtina mus taip kankinti?
Man kyla va toks klausimas. Visos knygos metu – uždrausti prisilietimai, ilgi akių kontaktai, nuolatinė baimė, pyktis, skausmas ir pavydas. Payden ir Kai po visos antros dalies nenusipelnė trečioje dalyje kentėti, būdami atskirti amžiams vieno simbolio – žiedo, atskirti vienos priesaikos ir atskirti jiems abiem artimo žmogaus. Mano manymu, taip nebuvo galima.
Aišku, jie rado būdų, kaip būti kartu, bet visada paslaptyje ir baimėje, kad karaliaus reputacija nežlugtų. Po viso gyvenimo skriaudų jie to nenusipelnė...
Bet aš suprantu – istorija turėjo tęstis, todėl buvo būtina sukurti situaciją, kuri padėtų atskleisti visas istorijoje slypinčias paslaptis, o jų buvo daug... Bet dabar ne apie tai.
Aš taip nuoširdžiai buvau pasiilgusi ne tik fantastinių knygų, bet ir poros, kuri išgyventų tiek emocijų, tiek įvykių ir vis tiek rastų būdą grįžti vienas pas kitą. Man buvo sunku skaityti jų skausmą, išgyventi jų sielvartą, bet kartu man tai buvo taip gražu, taip jausminga ir poetiška. Nežinau, kiek esu rašiusi anksčiau, bet man patinka tokia meilė, kur žmonės negali vienas be kito gyventi, kvėpuoti ir stengiasi padaryti viską, kad tik kitas būtų laimingas ir sveikas, net jeigu patys kenčia.
O kančios čia buvo labai daug, bet autorė taip nuostabiai ir poetiškai moka ją aprašyti, kad paliečia visas širdies kerteles. Žinot tą jausmą, kai atrodo, kad kažkas suspaudžia širdį? Būtent tai jaučiau daugelį kartų skaitydama apie jų kančią ir skausmą, ir, žinoma, apie jų meilės prisipažinimus, kurie buvo tokie magiškai tikri. Daug kur sakoma, kad meilę galima pajusti ne žodžiais, o veiksmais. Kai ir Payden tik knygos pabaigoje ištarė tuos tris stebuklingus žodelius, bet visos knygos metu jie rodė vienas kitam tokią didelę meilę – per rūpestį, per tylius momentus, per supratimą, per kovojimą šalia vienas kito, per pasiaukojimą ir, žinoma, per skausmą.
Šių dviejų meilės istoriją pridėjau prie savo mėgstamiausių. Ji tikrai užima aukštą vietą, nes net per skausmą ir kančią jie vis tiek nepasidavė vienas dėl kito ir kovojo iki paskutinio kraujo lašo, iki paskutinio atodūsio, iki pirmosios ašaros... Tokia meilė yra kupina sielvarto, bet kartu ir tokios didelės vilties, o tai, mano nuomone, yra gražiausia.
Paslaptys, paslaptys, paslaptys...
Jei tiesą sakant, gana greitai supratau, link ko suka visa istorija. Man atrodo, užteko vieno ar dviejų skyrelių apie karaliaus praeitį. Bet tikrai nesitikėjau, kad istorija pasisuks tokiu kampu. Vienu metu, dar nežinodama visko tiksliai, galvojau, ar tai legalu, ar tai galima romantizuoti, todėl dėkinga autorei, kad ji sugebėjo pasukti istoriją taip, jog viskas išsirutuliotų taip, kaip reikia.
Nesinori rašyti jokių spoilerių, todėl per daug išsiplėsti negaliu, kad ko nors neišduočiau. Bet galiu pasakyti, kad žaviuosi, kaip rašytoja pasuko visą istoriją, kaip ji kūrė plot twistus ir visą emociją. Aš papuoliau į autorės paspęstus spąstus – dažnai galvojau, diskutavau su mama, kuri taip pat skaitė šias knygas. Ji, žinoma, tik klausėsi mano teorijų ir sakė: „Skaityk toliau, viskas išaiškės.“ O viskas išaiškėjo su kaupu, ir buvo labai įdomi diena pasirinkta tam atskleisti. Bet geriau vėliau nei niekada... Kol nebuvo padaryta dar didesnių klaidų.
Dabar prisiminiau, kad dauguma paslapčių buvo atskleistos, bet man vis dar neaiški pabaiga – epilogo skyrelis. Atrodė, kad istorija dar nesibaigė ir turėtų būti tęsinys. O gal tai susiję su tomis trumpomis knygutėmis? Va būtent dėl pabaigos jas norisi paskaityti, kad viską suprasčiau pilnai ir aiškiai, nes vis dar kyla keli klausimai, ypač apie Kitt...
Kas atsitiko Kitt?
Teoriškai knygoje paaiškinama, kodėl jam protas pasimaišė ir kodėl jis norėjo taip pasielgti. Bet labai neaišku, kodėl jis buvo toks apsėstas savo brolio ir jo meilės. Žinoma, galima manyti, kad Kai buvo vienintelis žmogus, kuris tikrai mylėjo Kitt ir buvo šalia jo, bet vis tiek buvo truputį per daug. Jis buvo tarsi apsėstas minties, kad brolis priklauso tik jam, kad tik jis jį myli ir tik brolis gali jį mylėti – visa kita galėtų sudegti. Va šitos jo manijos aš nesupratau.
Ironiška, bet galima manyti, kad Kai pavydėjo, jog Kitt turėjo Payden, o Kitt pavydėjo, kad Payden turėjo Kai. Toks užburtas ratas. Net būtų galima kelti klausimą, kaip iš tiesų išsidėstęs šis meilės trikampis (pamirštant tą vieną didelę dalelę visos istorijos).
Dar vienas dalykas – jo išdavystė. Kodėl teigti, kad nori taikos ir geresnio pasaulio, bet vis tiek elgtis blogiau nei tavo tėvas? Jis sakė, kad pabėgo nuo tėvo laikomų vadelių, bet, mano supratimu, tėvo vadelės dar stipriau jį laikė tada, kai jis tapo karaliumi, nes elgėsi būtent taip pat, o kartais net žiauriau nei jo tėvas.
Man asmeniškai labai patiko, kaip autorė kūrė Kitt veikėją trečioje dalyje, ir tikrai netikėjau, kad jis taps pagrindiniu šios knygos blogiuku. Rašytoja vis užsimindavo, kad jo elgesys pasikeitęs, kad jis normaliai bendrauja tik prie brolio, bet akyse visą laiką buvo matoma tamsa. Tikrai labai jautėsi, kaip jo tamsa augo ir galiausiai apsėdo ne tik jo protą, bet ir širdį bei sielą. Tai buvo liūdniausia, nes pirmoje dalyje jis buvo pilnas gyvybės, šviesos, ir buvo skaudu matyti, kaip ta šviesa išblėso ir atsirado dar didesnis apsėdimas nei jo tėvo. Bet juk knyga negalėjo neturėti blogiuko, tik truputį liūdna, kad juo tapo Payden ir Kai artimiausias žmogus.
Viena geriausių perskaitytų serijų
Tikriausiai šiuos žodžius sakau gana dažnai – kad tai viena geriausių perskaitytų knygų ar serijų. Bet tai sakau todėl, kad jos man patiko, tačiau į mano top sąrašą patenka tik labai ypatingos ir širdį palietusios istorijos. Žinoma, dauguma jų yra fantastinės, bet būtų galima rasti ir kelių kitų žanrų knygų.
O ši serija man labai ypatinga. Jaučiau ją visa savo širdimi ir siela. Ji mane palietė ir paliko žymę. Nepamiršiu nei veikėjų, nei momentų, nei simbolių, nei visos istorijos. Kada nors, kai būsiu vyresnė, norėsiu ją perskaityti dar kartą ir pamatyti kitomis akimis. Dėl šios priežasties ji patenka į mano geriausiųjų sąrašą.
Taip pat dažnai jums sakau, kad skaitykite šitą, aną ar kitą knygą, arba kad rekomenduoju ir nenusivilsite – ir visada sakau tiesą. Bet šitą seriją ne tik siūlau, bet ir reikalauju, kad ją perskaitytumėte, nes ji tave paima, prisitraukia prie savęs ir nepaleidžia dar labai ilgai. Jau daugiau nei mėnuo praėjo, bet aš vis dar ją prisimenu lyg būčiau skaičiusi vakar.
Todėl bėgate pirkti arba siųstis PDF ir skaitote visas tris dalis iš eilės, kad nepamestumėte minties ir nieko neužmirštumėte!
Ačiū, jog skaitėte! Tikiuosi, buvo įdomu ir suteiksite šiai knygų serijai šansą! Tiksliau – tai yra privaloma! Jeigu mano sesuo, kuri nemėgsta skaityti knygų, jas perskaitė ir negalėjo atsitraukti, tai žinokite – ji verta viso jūsų laiko ir dėmesio!
Komentarai
Rašyti komentarą