Man atrodo, Elena Armas tapo nauja mano mėgstamiausia romanų autore. Aišku, gal negalima to spręsti iš vienos knygos, bet perskaičiusi „The Spanish Love Deception“, supratau, jog noriu arba visas jos knygas perskaityti, arba visas nusipirkti ir tada perskaityti. Dar nenusprendžiau, bet spėju, greitu metu pamatysite. Arba bent jau kitą vasarą tikrai pamatysite, nes likusios vasaros romanų pasirinkimas laukia kiek kitoks. Bet apie tai vėliau, o šiandien – apie ispanę ir amerikietį.
Fake enemies to lovers žanras – dievinu
Kaip jau žinote, enemies to lovers yra mano mėgstamiausias romanų ir romantasy stilius, bet man labai patinka ir fake enemies to lovers.
Kai jau esu mačiusi daug filmų ir skaičiusi knygų panašiu žanru, iš karto pastebiu detales, kurios parodo, kad neapykanta sklinda tik iš vieno protagonisto pusės (dažniausiai moters), o kitas (dažniausiai vyras) apsimeta nemėgstantis veikėjos, nors iš tiesų tetrokšta vienos trumpos akimirkos su ja. Ir ši istorija – ne išimtis.
Taip, iš pradžių gal ir galima manyti, kad Aaronas nekenčia Catalinos, nes visada užmeta ką nors kandžaus, pykstasi su ja, erzina ją. Bet koks gi pirmas ženklas, kad vaikinas tave myli? Vadina tave pilnu vardu, nors tu esi prašiusi, kad niekada tavęs taip nevadintų.
O dar kur jo paties pasisiūlymas dalyvauti jos sesers vestuvėse ir „apsimesti, kad ją yra įsimylėjęs“. Nors nieko ten nepažįsta, „nekenčia jos“ ir yra darbomanas, nemokantis rodyti savo jausmų. Argi jis ne mieliausias vyras pasaulyje? Man atrodo, kad tikrai taip.
Žinoma, kaip gi aš galėčiau nepaminėti jo rūpesčio. Jis visada būdavo šalia, kai Catalinai reikėdavo pagalbos, kai jos sveikata suprastėdavo, kai ji negalėdavo atlikti darbų viena. Per kiekvieną jo mielą momentą aš tiesiog išsilydydavau. O kiek drugelių viduje jaučiau... Jau seniai tiek daug nejaučiau. (Žinoma, meluoju – jaučiau, skaitydama Takerio istoriją.)
O Catalinos ta neapykanta... Net negalima jos pavadinti pykčiu. Tai labiau buvo įsižeidimas ir ego, kurie neleido pamatyti, kad viduje Aaronas yra tikras meškiukas. Bet nieko – viskas juk ateina savu laiku, argi ne?
Bet sakau tiesą – man labai patinka fake enemies to lovers, nes tada jauti dar didesnę įtampą, nes žinai, kad vienas veikėjas nori būti su kitu, tačiau negali. Todėl stengiasi pagauti tas kelias akimirkas kartu su kitu žmogumi, nors dažniausiai jos būna kupinos piktų žodžių ir nenoro vienas kito matyti. Bet net ir tokie momentai yra ypatingi, ar ne?
Drugelių daugiau, nei galėjau įsivaizduoti
Kai iš pradžių skaičiau, mane knyga erzino, nes per lėtai vystėsi veiksmas, nesupratau, kas vyksta, nebuvo chemistry, tension. Jautėsi, kad tai kažkokios skirtingos scenos, kurios niekaip nesusijusios. Aišku, dabar galvoju, kad taip maniau, nes sėdėjau visą dieną kaitroje ir smegenys buvo perdegusios nuo karščio.
Bet atsisėdus į vėsumą ir pradėjus vėl skaityti, suvokiau, kad knyga yra tobula. Veikėjai charizmatiški, rūpestingi, emocingi ir labai, labai užsispyrę. Istorija pasakiška ir kupina įdomių bei rausti verčiančių scenų. Ir tos scenos nesusijusios su smut. Didžiausius drugelius jutau tada, kai pasitaikydavo jų mieli momentai – trumpi prisilietimai, vienas kito palaikymas ir stiprybės suteikimas. Atrodytų, tokie paprasti dalykai, bet jie labiausiai sušildė mano širdutę ir skatino toliau versti tuos žymiai per ilgus skyrius.
Man asmeniškai kiekviena jų kartu praleista akimirka Ispanijoje buvo pati gražiausia ir mieliausia.
Nežinau, kaip jums, bet man truputį siužetas ir kai kurios scenos priminė knygas „Meilės hipotezė“ ir „Nekenčiu tavęs“ (šios nesu skaičiusi, bet mačiau filmą). Žinoma, tikriausiai dėl to, kad jos abi to paties žanro, bet ir situacijos panašios – darbo santykiai, fake dating – viskas kažkaip labai siejasi. Įdomu, kas nuo ko kopijavo. O gal aš klystu ir viskas originalu.
Bet tiesą sakau – man maži momentai yra patys geriausi, ir šioje knygoje tai tikrai ne išimtis.
Paliestos ir moterų teisės
Esu pastebėjusi, kad daugelyje knygų, ypač romanų, nėra plačiai kalbama apie moterų teises ir lygybę. Todėl man labai patiko, kad šioje istorijoje ši problema labai ryškiai aprašoma tiek darbo situacijoje, tiek santykiuose.
Labai smagu matyti, kai parodoma, kad aukštas pareigas užimanti moteris kai kuriais atvejais nėra tokia pat lygiateisė kaip vyrai. Kad kai kuriais atvejais jie labai negražiai, nesąžiningai ir netgi seksistiškai kalba bei bendrauja su savo kolege.
Tas pats ir santykiuose. Dažnai vyras laikomas nekaltuoju ir žmogumi, kurį reikia guosti, nors daugeliu atvejų būtent jis būna kaltas dėl santykių žlugimo ir apkalbų. Ir kaip ryškiai tai parodoma – mergina turėjo išsikraustyti iš savo gimtųjų namų, nes jos reputacija buvo suteršta ir visi kaltino tik ją, nors tiek pat, o gal net ir daugiau, buvo kaltas jos vaikinas, kuris tiesiog nusiplovė rankas ir paliko ją vieną tvarkytis su JŲ ABIEJŲ santykių problemomis.
Žinoma, knyga neišsprendė problemos, bet parodė tiesą, o tai aš labai vertinu istorijose ir labai stipriai pastebiu.
Rekomenduoju
Tai labai lengvas romanas, tikrai tinkamas karštoms vasaros dienoms ir šiltiems vasaros vakarams. Tačiau, nors tai nesunki istorija, ji apima daug svarbių temų – santykių, meilės, lygybės, teisių ir šeimos, kurios aktualios kiekvienam žmogui ir realiame gyvenime.
Mėgstu dažnai pasikartoti ir sakyti žmonėms, kurie netiki, kad knygos kažko moko – jos moko. Labai daug. Net tokie lengvi ir nieko neįpareigojantys romanai atveria akis, moko gyvenimiškų pamokų ir leidžia kitaip pažvelgti į tam tikras situacijas.
Žinoma, jos leidžia ir pabėgti nuo realybės, kai ji pasidaro per sunki. Dėl to vertinu knygas ir kviečiu jas pamilti ir jus. Ir labai, labai kviečiu perskaityti šią knygą. Geriausia – vasaros metu, bet jeigu mėgstate tokias istorijas, atšalus orams ji puikiai leis atsipalaiduoti ir bent trumpam nukels į šiltą, egzotišką Ispaniją bei pas karštą amerikietį.
Komentarai
Rašyti komentarą